5 Metai.. Lygiai tiek praėjo nuo paskutinio įrašo. Nors tikriausiai nebuvo ne menesio be to, kad čia negrįščiau. Po 15min slaptažodžio atkurimo aš vel bandau kažka rašyti. Ištikruju norėjosi viska ištrinti ir pradedi viska nuo naujo, nes dabar esu visai kitas žmogus.. Na tiksliau tas pats žmogus tik mąstantis kitaip. Tačiau ilgiau pagalvojus nusprendžiau pratesti ta pati bloga. 
Dar iki dabar dvejuoju ar aš jau ne per didele tokiems dalykams. Juk jau toli gražu man jau ne 16.. Tačiau jaučiu, kad man tai būtina. Blogas visada buvo slapta dalelę manes. Kur galedavau pasikalbeti su savimi ir pati save suprasti. 
Na pradekime nuo mini pasokojimo, kas pasikeite nuo 2012 metu. Iš tikruju ne daug kas, likau su tuo pačiu žmogumi kuriam paskirta vos ne puse įrašu, gyvenu ant savo šiknos beveik už 3000 kilomentru nuo gimtu kraštu, jau toj bus 5 metai kai išvykau. Draugai beveik nepasikeite, tas labai džiugina, nes matomes vos karta i metus, bet jie vistiek liko. Nepasimete laike, ir ne išgaravo.. Dirbu darba kuri ir myliu ir nekenčiu. Įgyvendinau viena is svajoniu ( tureti kambari spinta), ir nesvarbu, kad man toj 24. Aš vis dar noriu jausti mergaite su rožinem svajonem. 😇 šeip del svajoniu tikriausiai jau visos įgyvendintos iš mano niolikines sąrašo.. Dabar jau jame visai ne tos rožinės svajonės, jas pakeite daugiau pilkai-juodos ir gan rimtos.. Na apie tai butinai kažkada sukursiu įraša. 
Ištikruju galečiau dar daug smulkmenu pasakoti. Bet man atrodo tai užims beproto daug vietos ir tiesiog bus per nuobodo skaityti.. 
Na o dabar tiesiog Im Back. (anglu kalba tai dar vienas pasiekimas mano gyvenime) 

Dabar taip norisi užsidaryti savyje. Nors tikriausiai jau dveju savaičių bėgyje tik tai ir darau. Užsidarau. Taip norisi išvažiuot, užmiršt viska. Nebematyti, net pačių artimiausiu žmonių. Taip skauda, kada žmogui atsiveri visa savo esybe. Rašai jam išsakai viska, koks jis brangus ir kaip tu jį vertini, elgiesi. O viena dieną tau tiesiog pasako, kad šie žodžiai neverti net mažiausio, kad tai tušti žodžiai. Kai žmogus dėl kurio tu gyveni, šypsaisi stengiesi, tiesiog visus tavo jausmus sumaišo su šūdo krūva. Tuo momentu net pati jautiesi, kaip šūdas. Labai skauda, kada apsisuka ir tiesiog spjauna tau į sielą. Pykčiai su mylimu žmogumi visada yra skausmingi. Su kiekvienu pykčių netenkame dalies savęs. O dabar galvoju, kiek Manes liko po visų pykčių. Atrodo, kad nebėra jėgų niekam. Nei laimei, nei pykčiams. Senei nesijaučiau taip. Labai senei. Skaudu kada žmogus taves tiesiog nebevertina. Tiesiog jam tampi kažkuo tokiu, kas visada bus šalia, kada jam to prireiks. Nežinau ar manyje dar liko jėgų santykiams. Labai mėgstu rašyt, mėgstu rašyt ilgus meiles prisipažinimus, gražiai išdėliot žodžius, bet kada pasako, kad visa tai yra šūdas daugiau nebesinori, nei vieno žodžio apie meilė sakyt. Išvis nebesinori mylėt. Sėdi dienom, tarp keturių sienų, nebendrauji su draugėm, nebesilinksmini lauki Jo. Pergyveni. Dienom lieji ašaras, vien todėl, kad tave žudo atstumas. Bet kai prie viso šito prisideda ir pykčiai. Tiesiog nebežinai ar tikrai esi ant tiek stipri, kad visa tai galėtum ištvert. Gal suklydau sakydama, kad aš galiu ištvert atstumą. Visi paskutiniai įvykiai rodo, kad tikrai klydau manydama, kad manyje yra tiek jėgų.. 

Daug porų niekada nesupras kas yra atstumas. Daug iš jų net nežino, kas tai yra neturėt galimybės už rankos laikyt mylimą žmogų arba neturėt galimybės apkabint jį. Kai norisi būt šalia jo, bet tarp jūsų tūkstančiai kilometrų. Daug porų niekada nesupras, kas tai yra, kai jo emocijas gali jausti tik kigobaitas, migobatais, kai tarp jūsų mobilaus telefono operatoriai, arba internetas. Kada jūs gyvenate ne kartu mėnesiais, nesidalindami nei emocijom, nei pergyvenimais. Kai šalia nėra to žmogaus kuris gali tave suprasti, o jis jau miega kitoje laiko juostoje. Kai užmiegate skirtingose lovose, o už langų skirtingi miestai, skirtingi žmonės. Jus negalite, kaip visos normalios poros susitikti vakare, pasivaikščioti po miestą, arba pažiūrėti koki nors filmą. Negalite užmigti apsikabine viens kita. Jus gyvenate prisiminimais apie tai, kaip jums gera, kai esate kartu. Ir Svajonėm, kad jau greit vėl busite draugę. Daug kam to nesuprast, kai realybe tiesiog stoja tarp jūsų ir nuo negalėjimo būti kartų, tiesiog sutraukia visą kūną. Pirmai reikia išmokti branginti, tai kas yra šalia - tik tada galima suprast kas yra atstumas..

Ilgau bandžiau atsisėst prie šio įrašo. Tik nežinau kodėl atsidarydama naujo įrašo langą ilgai sėdėjau ir negalėjau sudėlioti, nei vienos minties. Visos mintys tokios lengvos, svajingos ir kartu tokios sunkios. Ištikrujų net nežinau nuo ko pradėt. Būna tokie momentai, kai tiesiog nebe supranti savo poelgių tikslo. Tikriausiai mano poelgiai visada prieštarauja vieni kitiems. Tai pat, kaip žodžiai, išsireiškimai. Kartais net pačiai save suprast niekaip neeina. Vat kada nors svajojot apie meilė? Ar mąstėt kas ji yra? Ar žinot, kodėl jos taip trokšta kiekviena jūsų esybės dalelė? Kodėl mes jaučiam tokia tuštuma būdami be mylimo žmogaus? Kodėl taip sunku atsitiesti po dar vieno mėginimo mylėti ir būti mylimam? Ar susimastėt? Paskutiniu metų pradedu suprasti, kad meilė turi du laipsnius, tai santykiu pradžioje, ir po to. Juk visada yra mieli patys pirmieji jūsų susitikimai, pirmieji prisilietimai, bučiniai, pirmosios naktys, pirmi prisipažinimai. Santykiu pradžia visada dvelkia miela romantika. Tačiau laikui einant viskas pasikeičia. Tu pripranti prie to žmogaus. Visiškai prie jo atsipalaiduoji, elgiesi natūraliai, nesistengi sukelti įspūdžio ir nebijai atrodyti kvailai. Susitikimo vietos pasikeičia, dažniausiai jos virsta tavo arba jo namais. Buvimas vienoje kompanijoje tampa vis retesnis, stengiesi dažniau kažką veikti be to žmogaus. Ir tada ateina toks jausmas, kai atrodo, kad nebe myli. Atrodo, kad geriau būti atskirai, pradedi pastebėti kitus objektus kurie galėtu būti tavo simpatija. Atrodo, kad ta meilė apie kuria tu rėkei visam pasauliui kažkur pasimeta, kažkur išgaruoja. Tada tu mėti viska po velnių ir kuriesi nauja gyvenimą. Vėl nauja santykiu pradžia, naujas žmogus. Atrodo viskas turėtu eiti puikiai. Tačiau laikui einant mes visi pradedame lyginti du skirtingus asmenys, pradedam ieškoti panašumu, pradedam ieškoti kažko to paties, kitame žmoguje. Tokiais momentais dažniausiai suvokiame, kad praradome kažką iš ties labai brangaus mums. Pradedame ieškoti praeities. Klausytis dainų, skaityti pokalbius, prisiminti prisiminimus.   Ir po truputi jausti jausmą, kuri mes sakėme, kad pamiršome. Ištikrujų labai sunkų suvokti, kad prikalbi žmoguj tiek daug, sakai, kad jo nekenti, kad jis tau šlykštus, kad nenori jo matyti, o po kažkiek laiko suprasti, kad būtent šis žmogus yra tavo meilė. Tiesiog ta meilė apsitraukia rutina. Išgaruoja romantika. Tačiau žmogus lieka. Taip, tai yra mano situacija. Ir man taip sunku tai pripažinti, kad pusę metų atgal man tiesiog aptemo protas, mane tiesiog užvaldė aistra. Taip saves nekenčiu. Kaip galėjau skaudint Ta kuris mane taip mylėjo, kuris dėl Manes galėjo viska. Ir kai tai suvoki, tiesiog bandai grįžti atgal nuleidus galvą, vis dar tikėdamasi, kad tas žmogus visa laiką to laukia. Laukia kol grįš ta idiote. Ir ji grįžta. Nieko nesakydama, nieko neaiškindama, tiesiog ateina nuleidus galvą. Ir žinot būna labai miela, kai tave apkabina, stipriai prispaudžia prie saves ir pasako, kad tu tikra DŪRA. Bet vistiek nepaleidžia. Vis tiek lieka šalia. Gal ne taip artimai, gal ne taip atvirai, bet lieka. Ir tai  tu pradedi vertinti labiau, nei ankščiau. Jo širdies dužiai skamba dar garsiau, nei kažkada. Prisilietimai virpina dar labiau. Lūpos tampa saldesnes begaliai kartų. Tai yra meilė. Kai tu tiesiog negali pamiršti ir nepamiršti, nors ir sakai, kad įsimylėjai kita žmogų. Ar galima vadint tai įsimylėjimu, kai būdama su juo, vistiek ieškai to paties artimo žvilgsnio, to paties prisilietimo. Ne. Tai ne meilė. Nei vienas nežino kas yra ta meilė, niekas jos neapibūdino, nors žodžių apie ja tikrai yra ne mažai. Meilė yra viskas, ir tai viskas ką mes apie ją žinome. Nereikia jos painioti su aistra, susižavėjimu ir kitais paviršutiniškais jausmais. Tai ne meilė, tai net ne jos dalys. Tai tiesiog laikinas etapas, kuris arba virsta kažkuo daugiau, arba sugriauna kažką svarbaus. Mes niekada negalime pamylit iš naujo, tol kol nenustojame mylėti seno. Parašiau čia tiek daug, tiesiog norėdama, kad visi pasimokytumėte iš kvailos idiotes, kuri pereina per viska šita dabar. Niekada nedarykit taip NIEKADA, nes tai pats šūdiniausias jausmas pasaulyje, tai pats skaudžiausias dalykas pasaulyje, tai didžiausia klaida. Tiesiog mylėkit. Kurkit romantika, neleiskit santykiams skęst rutinoje, neleiskit aistrai susukti galvos. NIEKADA. Paskui tenka mokėt už tokius poelgius labai brangiai. Labai..

Kai nieko neturi, manai, jog tiks bet kas. Bet kai turi bet ką, nes praradai kažką brangaus, supranti, kad geriau niekas ir skaudanti širdis, nei tas, kam žiūrint į akis matyti mylimojo žvilgsnis.

Toks jausmas, kad šie žodžiai rašyti būtent man..ir kada pagaliau viskas pasibaigs? 

Gerai, skausmo man užteko, leisiu Tau išeiti. Leisiu, jei prižadi daugiau niekada nesibelsti atgal į mano pasaulį. Jei prižadi daugiau neatsiprašinėti už klaidas. Jei prižadi, kad šis tavo poelgis taip pat nebus klaida. Jei prižadi nepasiilgti. Jei prižadi pamiršti mano telefono numerį ir daugiau man neberašyti. Jei prižadi daugiau apie mane negalvoti. Jei prižadi pamiršti mano svajones kuždėtas tau į ausį. Jei prižadi dažniau šypsotis. Jei prižadi pamiršti vietą, kurioj mes visada susitikdavome. Jei prižadi pamiršti visą kartu praleistą laiką ir jei prižadi išmokti pildyti pažadus, tada, tik tada aš leisiu Tau išeiti.

O aš tau galiu prižadėti, kad tau išėjus, tikrai neprašysiu gryžti.

Vakaras, kai nusiraminti nepadeda, net mėtų arbatą. Kai mintis šokinėja viena prie kitos. O svarbiausia nebežinau, nei kam, nei dėl ko. Nors vakar tvirtai žinojau ko noriu, šiandien vėl visi planai keliauja šuniui ant uodegos. Visas mintys užvaldžiusi rutina. Jau ketvirta dieną neišeinu iš namų, neskaitant parduotuvės. Mokausi, mokausi ir dar karta mokausi. O kam? Koks tų mokslų tikslais? Baigt mokyklą, aukštąją, darbas? KAM? Kad gyvent tokį gyvenimą kaip daugelis? Ar duot tėvams priežastis pasikujkuoti prieš draugus? Kad ateiti, turėt pinigų, nuostabius namus, sugebėt nusipirkt viska ko nori? Taip gyvenime tai yra reikalinga, bet siekdami to, mes paleidžiame tai, kas mums turėtu nešti tikrąja laimė. Gal man dar per anksti apie tai galvoti, bet po velniu, kaip nerėkčiau visam pasauliui, kad meilė yra klampus šūdas, aš bijau likt viena. Bijau grįžt į namus, kuriuose niekas nelauks. Bijau ruošt vakariene ar rytine kavą sau vienai. Bijau lovoje, naktimis užmigt viena. Po velniu aš bijau tos supystos vienumos. Gal tai skamba durnai iš aštoniolikmetės lūpų, bet jau pats laikas pradėt apie tai galvoti. Juk jau dabar prasideda tikras gyvenimas. Ir laisvo laiko tiesiog nebeliks. Artimiausios draugės turi kažką, su kuriais jau ne mėnesi ir ne du, esa kartu. Viena gyvena kartų, išdraugavus teriejus metus. Viena jau keli mėnesiai dalinasi savo miegu. Kitos tiesiog myli ir esa mylimos. O aš viena. Ir tai yra labai skauda. Labai. Kai kalbi su joms ir skype pamatai, kad jos dabar ne vienos, kai jos pasakoja, kaip jas nustebino, kaip jos leidžia laiką. O ką joms galiu pasakyt aš? Mane arba skaudina, arba myli per daug. Per daug nebūna? Patikėkit būna, o tada net vemt verčia tokia meile. Idomu, ką aš tokio padariau, kad gyvenimas mane šitaip dulkina? Žinau, pati skaudinau mane mylinčius žmonės arba vaikinus kuriems aš nuoširdžiai patikau. Buvau šalta, egoiste, siekianti tik to, ko pati norėjau, ir idiote. Va dabar galiu didžiuotis, pasiekiau ta ribą, kai išsipasakot galiu tik čia, arba draugei kuri neturi ką veikt. Nes daugelis išgirdė, apie mano vienatve sako, kad tokia kaip aš negali but viena. Gali ir yra. Koks man skirtumas iš to dėmesio kurio sulaukiu iš x vaikinu, pažinčių svetainėse, gatvėse? Jie visi nori tik vieno. O aš tik noriu, kad mane mylėtu. Mylėtu nuoširdžiai, mylėtu ne už išvaizda, ne už reputacija, ne už veiksmus, mylėtu už viska. Nuo galvos iki pirštu galiukų. Kuriam rūpėtu kaip aš jaučiuosi ir ką išgyvenu. Šiandien būtent tokia diena, kaip man reikia šalia meilės. Reikia apkabinimo, palaikymo ir supratimo. Šiandien kaip niekad springstu savo supystos vienatvės šukėm. Šiandien man nereikia to, dėl kurio vis dar trankosi širdis, nors jo apkabinimas mane irgi labai nuramintu, šiandien man reikia kažko artimo, švelnaus. Šiandien man reikia tų apkabinų iš praeities, kada apkabina ir jauti, kad tave myli ir saugo. Reikia nes aš pamečiau savo gyvenimo stimulą. Reikia, kad apkabintu ir aš vėl galėčiau mąstyti pozityviai ir aš vėl galėčiau gyventi. 

PRAEITIE APKABINK MANE PO VELNIU.

Jau kelinta diena ruošiuosi parašyti čia, tai apie ką galvoju, jau kuris laikas. Bet sėdžiu žiūriu į kvaila baltą ekraną ir negaliu minčių išdėstyt. Visos jos susipynusios, kaip tvirčiausios virvės. Bet viena dalyką galiu pasakyt tvirtai, nepaisant visko. Mano laukimo laikas jau baigėsi, užtenka laukimo, laikas gyventi. Kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti, bet reikia gyventi. Reikia susirasti vaikiną. Pastovu vaikiną, kuris mylėtu, kuris būtu šalia. Juk dabar vasara, o vasaros meilė man visada būna gražiausia. Tikriausiai tai kvaila, juk dar nepamirštos senos nuoskaudos. Tačiau jau pavargau. Pavargau nuo nežinomybės, nuo ilgesio, pavargau atstumti vaikinus nuo savęs. Tikrai šaunius vaikinus, su kuriais galėčiau būt labai laiminga. Pavargau laukt kol jis pasikeis, ir tik nusivilti juo. Tiek to, gyvenimas ties juo juk nesibaigė. Prabėgo laikas, kai galėjau laukti be perstojo ir laukti to, kas maniau, kad įmanoma. Ankščiau gal tiek būčiau laukusi, bet dabar nebeturiu tiek kantrybės. Pavargau taip gyventi. Pavargau nuolat laukti. Galbūt aš jau pasenau, kad man reikia tos šilumos, tos ramybės, tylos, kai sėdint tyli ir nieko daugiau nereikia. Todėl nebelauksiu, gyvensiu, kaip ankščiau, plauksiu pasroviui ir gal kada nors atsiras toks žmogus, kurio nereikės laukti. Kuris galbūt lauks manęs grįžtančios iš darbo, kuris visada sakys „pasiilgau, laukiu kiekvienos minutės, kada tu grįši“. Gal kada nors, bet dabar laikas eina, judu į priekį. Mano laikas jau baigėsi, vis dėlto jau norisi pastovumo, o ne laukimo. Laukimas sekina. Kiekvieną dieną tu atsikeli su mintimi, kad jis parašys, praneš, kaip sekasi. Deja. Laikas baigti mėtymus į skirtingas puses, laikas jau susirasti ir apsistoti ties pastoviu žmogumi, kuriam rūpėčiau aš, mano gyvenimas, ką aš veikiu, kodėl liūdna ar kodėl verkiu. Man reikalingas pastovumas, o nebėgiojimas iš vienos vietos į kitą. Pavargau. Užtenka laukimo, laikas gyventi.

Artėjanti tėčio diena, man atneša dideli liūdesį. Šiandien nusprendžiau parašyti laišką tam, kas mano gyvenime turėjo but svarbiausias.

Labas Tėti,

Tikriausiai nustebsi, kad tau rašo tavo pirmoji, vyriausioji dukra. Kuri mažai bendravo su tavimi, kuri vengė taves visa gyvenimą, lyg didžiausio priešo. Nebuvau teisinga su tavimi, dėl to niekada sau neatleisiu. Jei tik bučiau sugebėjus palikt visas nuoskaudas, kurias tu atnešei į mano gyvenimą ir pasikalbėti su tavimi. Bet aš tikiu, kad ir tau buvo nelengva. Juk kiek žinau aš visada buvau laukiamas vaikas. Visada Manes norėjai. Ir tikiu, kad visada mylėjai ir mamą. Vat tiesiog toks gyvenimas neteisingas, nei man, nei tau, nei kam nors kitam. Ištikrujų man labai skaudu žinot priežasty, dėl kurios tu buvai atskirtas nuo Manes. Tik pasakyk, ar bent karta susimąstei apie mane? Ar pagalvojai koks mano gyvenimas, ką aš išgyvenų, kaip aš jaučiuosi? Aš kaskart prieš miega, pagalvoju apie tave, kas būtu, jei tu būtum su manim. Ar mažiau skaudėtų kaskart suklupus gyvenimo kely. Ar susirgus atneštum karštos arbatos su medumi ir rūgščia citrina. O galbūt būtum tas, kuriam paliepus nesudaužyti mano širdies, vaikinas tavo nurodymo klausytųsi. Gyvendama be žmogaus kuris gyvenime turėtų saugoti, ar palaikytų jame pusiausvyrą, iš tiesų gyvenu nepilnavertį gyvenimą. Tėti, tu neįsivaizduoji kaip man gera, kreiptis šiuo žodžių. Tėtis. Man labai tavęs trūko gyvenime. Taip norisi pajust ta jausmą, kai apsikabini SAVO. Žmogų tavo akimis, tavo šypseną, tavo charakterių. Kai apsikabini ta, kuris tau davė gyvybe. Niekada negyvenau su tavimi, niekada nepasakiau, kad tave myliu, niekada neapsikabinau. Tu niekada nebuvai su manimi, niekada nesekei pasakų, nežaidei žaidimų, niekada nesupai ant rankų, niekada nesikalbėjai apie gyvenimą. Tėti, kodėl tau reikėjo šitaip pasielgt? Kam reikėjo taip įskaudinti mamą? Kodėl niekada nebandei jos susigrąžint, jei mylėjai? Kodėl? Kodėl leidai man vienai užaugti? Žinok mama yra labai stipri. Jį man visa gyvenimą atstoja ir mamą ir tėtį. Aš labai ja didžiuojuosi,  nes kiekvienas būtu palužes tokioje situacijoje. Idomų iš kur Inai gavo tiek jėgų. Žinai būdama mažesne dažnai svajodavau apie tai, kad kai užaugsiu aš bendrausiu su tavimi, kad padėsiu tau senatvei, kad su sesė kartu su tavimi važiuotume žvejoti, visi kartu leistume savaitgalius. Bet kol buvai Čia, aš nedrįsdavau prieiti, paklausti kaip sekasi, aš vengdavau tavęs. Pamenu, kaip per gimtadienius laukdavau tavęs, tavo dėmesio, svajodavau, kad tu ateisi. O dabar aš svajoju, kad tu būtum gyvas ir galėčiau apie viską su tavimi pasikalbėti. Jau kelinti metai uždegų žvakutės, ant tavo kapo. Ir stovint prie jo, man linksta kojos. Kas kart tyliai ištariu, kad viska tau atleidau, viska pamiršau. Tyliai atsiprašau Tavęs, už savo bjauru elgesy su tavimi. Dabar tik čia galiu su tavimi pasikalbėti, papasakoti tau, kas vyksta mano gyvenime. Pabūti su tavimi vienų du. Jei galetumeme mūdų susitikti dviejų pasauliu sandūroje, ant linijos skiriančia žemė ir dangų, aš būtinai tau pasakyčiau :
- Tėti, atleisk man už mano abejingumą, už nuolatine baimė tavęs, už kvailus poelgius. Su tavimi aš buvau žiauriausia ir niekada sau to neatleisiu. Tėti, viska tau atleidau, visas savo ašaras, ir dienas kai man tavęs reikėjo. Tikiuosi sesė viska atleis tai pat. Ir ačiū tau už tai, kad suteikei man gyvenimą, leidai tapt tuo, kas dabar esu. Tėti aš tave myliu.

Ramuma. Pasiilgau jos. Mėtų arbata, jazzu muzika, skambanti kažkur fone ir mintis. Senei nesijaučiau taip. Senei neberašiau savo žodžiais. O šiandien minčių neįprastai daug. Ir kaip ne keista, jos dvelkia pastiles spalvomis. Nebe pilkos, nebe liūdnos. Mintyse sudėlioti gyvenimo tikslai. Bet vis dar šiek tiek kankinanti egzameninę depresija, neleidžia pilnai atsidust. O jis? Jis retkarčiais paskaidrindavo mano dienas, sukeldavo šypseną, suteikdavo meiles. Tačiau kartu atnešdavo ir dideli liūdesį. Nuolatinis šaltumas būnant su juo, kuri jaučiau kiekviena savo kūno ląstelę. Kiekviena kart išeidamas jis žudė dalį manęs, būtent tą dalį, kurį kiekvieną kartą jam išėjus pažada nebe įsileisti atgal. Šiltos rankos, bučkiai, apkabinimai, šypsena, kupetinai. Tai aš patyriau būdama su juo, per šiuos pusę metų. Ir žinot jos buvo labai nuostabios, nors kartais būdavo visiškai pilkos. Bet grįžus atgal aš visiškai nieko nekeisčiau. Nes dabar turiu labai mielu prisiminų. Po šios nakties mintis apie ji pasikeitė. Nebe manau, kad jis yra toks trenktas, toks nerimtas ir toks išprotėjąs, kaip man atrodę iki šiol. Jis yra begalo mielas, kažkiek rimtas, ir labai švelnus. Ištikrūjų labai fainas vaikinas. Vaikinas kuriam gyvenime linkiu didžiausios sėkmės, nes jis to tikrai vertas. Nesakysiu, kad nebeleisiu jam sugrįžt, kad pamiršiu jį ir kitokias nesąmones, dėl jo ir trečią valandą nakties paliksiu šilta lovą, jei jam to reikės. Šiandien aš kaip niekad suvokiu, kad mano gyvenime jo per daug. Aš ilgai ruošiausi išeiti pirma, palikti pirma, nebe atrašyti niekada. Bet žinau viena, aš visada busiu šalia, nesvarbu kiek merginu jis bučiuos, mylės, apkabins, kutens, glaus prie saves, niurkys, aš visada busiu jeigu jam to reikės. Ir man nei kiek neliūdna suvokti, kad niekada nebūsiu jam vienintele, kad niekada nebusiu ta dėl kurios jis kvėpavimą pamirš. Niekada ir nesistengsiu tokia but. Užtenka ir to, kad karts nuo karto mes užmiegam vienoje lovoje, apsikeitę tūkstančiais bučinių ir x aistros akimirkų. Tikriausiai taip yra geriausia, nes dabar mano gyvenimas labai pasikeis. Studijuoti dvejuose vietose vienų metų, įskaitant darbą ir teisių laikymąsi, tikrai bus sudėtinga. Ir laiko pilna vertiems santykiams tiesiog nebus pakankamai. O gal tas greitas gyvenimo tempas, atvirkščiai padės suprasti, kaip gera turėti ta, ką galima apsikabint po sunkios dienos. Bet pagyvensim, pamatysim, kaip viskas bus toliau. O dabar su šypsena ir pasteliniu spalvos gyvenimų skubų pasitikti neaiškaus rytojaus. Bučkis visiems mano mieli skaitytojai. :*

Nebevirpėsiu daugiau pamačius malonų veidą. Nebevirpėsiu pamačius Tave ar ką nors kitą. Nebevirpėsiu netyčia paliesta. Netyčia pabučiuota. Nebevirpėsiu stipriai suspausta. Nebevirpėsiu, kai pirštų pagalvėlėmis kažkas tyrinės mano nugarą. Nebevirpėsiu girdėdama malonius žodžius.
Pamiršiu, kaip įsiminti svetimo, kuris niekada netaps savu, žmogaus veido bruožus. Pamiršiu, kaip jis šypsosi. Kaip juokiasi. Kaip bučiuojasi. Pamiršiu, kaip jis atrodo, kai pyksta, kai nervinasi, kai yra ramus. Pamiršiu kokios spalvos jo akys. Pamiršiu, ko jis labiausiai nemėgsta. Pamiršiu, kaip atrodo jo automobilis. Pamiršiu kokios muzikos jis klausosi. Pamiršiu jo telefono numerį. Jo kvapą. Pamiršiu, kaip jis atrodo. Pamiršiu, kaip žiūri į mane. Pamiršiu jo gyvenamąją vietą. Pamiršiu jo lovos kvapą. Pamiršiu, kaip jis atrodo ryte. Pamiršiu mėgstamiausią jo arbatą. Galiausiai pamiršiu ir vardą.
Nesielgsiu lyg nežinodama, kaip viskas pasibaigs. Nesielgsiu, kaip pamišėlė. Nepasiilgsiu. Neprisiminsiu. Neliesiu, lyg žmogus būtų porcelianinis. Neleisiu savo drabužiams sugerti jo kvapo. Neleisiu jam apsilankyti mano sapnuose. Neleisiu elgtis lyg padėties šeimininkui. Neleisiu jaustis taip, lyg bet kada gali mane turėti. Neleisiu, kad jam būčiau viena iš daugelio. Neleisiu jam tapti VISKUO mano gyvenime.

Kaip sunku priprasti, kad tavęs nėra. Neišgirsti tavo balso, negauti tavųjų žinučių. Dienos ir naktys pilnos ilgesio, nerimo, kas bus. Jos pilnos tavo šilumos, tavo artumo, bučinių, praleistų dienų kartu. Deja, jų buvo ne daug, bet jos buvo pasakiškos. Ką man daryti? Jeigu aš negaliu tavęs ištrinti, išmesti iš savo minčių, iš savo širdies. Širdis neleidžia patikėti, jog viskas, tai pabaiga. Nejaugi pamiršim? Ištrynsim viską? Negaliu patikėti tuo. Vis dar negaliu, nes tikiu, kad tu nenori viso šito prarasti. Nejau tu nenori šypsotis, kalbėtis, juoktis? Nejau nenori su manimi pasitikti saulę, bučiuotis, stipriai apkabinti? Nejau nenori kovoti ir mokyti mane to, ko aš dar nemoku? Nejau tu nenori manęs mylėti? Nejau nenori? Po visko, apie ką mes kalbėjome, aš netikiu, kad tu gali pasakyti ne. Netikiu, kad tu gali taip lengvai viską baigti. Aš netikiu, kad tu taip greit pasiduodi. Netikiu, kad tu nuleidi rankas ir pasitrauki. Tik ne po visko, ką sakei. Tu negali. Jei tai buvo tiesa. Jei aš tau dar bent truputį rūpiu. Aš neperlipsiu per save ir nerašysiu tau. Leisiu tau ilsėtis. Ramiai. Ir galvoti. Apie viską. Nuspręsti ar tu dar nori kažkokios ateities, ar tu dar nori MŪSŲ? Ar tu dar vis tiki savo žodžiais, kad mes galime būti dar viena laiminga porelė šioje žemėje? Ar dar tiki?

Pirmą kartą gyvenime sėdžiu ir gailiuosi dėl to, kad žaidžiu žmonėmis. Antrą kartą gyvenime galvoju - gal tai meilė? Ir gal tūkstantąjį kartą gyvenime abejoju savo jausmais. Pabėgti, užmigti, iškęsti, suprasti, išklausyti, patirti, nuspręsti.. jausti. Sukuosi kaip pakvaišusi, nenumaldomos aistros sūkuriuose. Ir vis dar viliuosi, kad tai tikra. Bėgu nuo tavęs, statausi sau sienas, slepiu rankas ir akis. Slepiu viską, kas gali išduoti šiltus jausmus. Ignoruoju. Ignoruoju savo norus ir viltis. 

- Bet tai nei aš gražus, nei protingas, nei miliarda turiu, kam aš tau toks reikalingas..

- Tam, kad tiesiog reikalingas.

***

Tam, kad tiesiog reikalingas. Kad tik žinotum, kaip aš sutrumpinau viska. Tu reikalingas man, nes turiu su kuo pasiginčioti, nes visada parašai, kad nori, kad bučiau šalia, nes visada parašai pirmas, nes visada išejas sugižti, nes pats pasakai, ką jauti, nes niekada nepasakai, kad pyksti, nes niekada neprieštarauji, nes neužknisi sms žinutėmis, kas 5min, nes šalia taves aš tampu kitokia. Bet žinai dėl ko man reikalingas esi labiausiai? Nes aš nebežinau, kaip būti be taves. Mes kvaili, taip sako daug kas, bet mes papildom vienas kitą, mes mokomies vienas iš kito. Kartais mes nesuprantam kas dedasi mūsų galvose, kartais mes nusišnekam, kartais mes vedam vienas kitą iš proto, kartais mes nebežinom ko norim, mes pykstamies ir taikomies. Mes skiraimies ir vėl būnam kartu. Ir taip be pabaigos, ir nežinau ar be viso šito jau pajėgčiau išgyventi, nes tai tapo mano gyvenimu visos nesamonės vedančios beprotystės link tiesiog tapo man artimos ir aš nenoriu, kad kada nors viskas baigtūsi. Noriu, kad būtum čia dabar ir visados. Man reikia tik tavo šilumos, man reikia tik tavo akių šviesos, tu man daug daugiau nei žmogus daugiau nei mylimasis.Ne nesakau, kad tu man viskas, neįsižeisk bet taip tikrai nėra. Yra brangių žmonių ir be tavęs. Bet viskas ką tu turi, tavo gėris, tavo blogis, tavo linksmumas, tavo įžulumas, tavo išsidirbinėjimai, tavo kvailystės, tavo meilumas, tavo rankos, tavo kvapas, tavo kiek vienas žodis yra man reikalingas. Nes taves man reikia, tave aš myliu.

Tuos kurie mums brangus, mes pasiruošė teisinti savo akysią iki paskutinio atodūsio ir iš visu jėgų.

Aš ir Tu, mes du skirtingi pasauliai. Aš myliu žiemą, tu nekenti šalčio. Tu valgai sveika maistą, o aš nei mėnesio neišgyvenčiau be hamburgerio. Aš neskiriu mašinų, tu žinai apie jas viska. Aš mėgstu juodą kavą be cukraus, tu išvis negeri kavos. Rytais tu miegi iki pietų, o aš keliuosi su saulę. Nekenčiu greičio ir ekstremalių dalykų, tu tai dievini. Aš neištverčiau be alaus, o tu išvis neperneši alkoholio. Ir tai tik dalis tų dalykų kuriuose mes skiriamės. Mūsų nuomonės pastoviai skirtingos, mes pastoviai ginčijamės, vienas kitam įrodinėjam savo tiesas. Bet žinai dėl to man su tavimi ir gera. Dėl to iki šiol jausmai neišblėso nei lašelio, atvirkščiai su kiekviena sekundę, jie tik stiprėja. Man patinka stebėt, kai tu visas sušalęs įeini pro mokyklos dūris. Patinka einant gatve uždavinėt kvailus klausymus apie mašinas. Patinka kai ryte paruoši man kavą, o dar maloniau stebėt kai tu miegi. Patinka tave žadint, ir girdėt ta mielą, užsimiegojusį balsą "na dar penkias minutes". Patinka važiuot su tavimi ir jaustis saugia, nors paniškai bijau greičio ir mašinų. Net tie ginčai man patinka, kai užčiaupi mane bučiuodamas. Su tavimi man gera. Užtenka but šalia tavęs, apkabint ir visi skirtumai pasilieka kažkur užnugari. Žinai, mes kaip du maži vaikai. Viena diena pykstamės, keikiam vienas kita, skiriamės. Kita vėl kartojam, kaip mus gera kartų. Dabar neiškeisčiau tavęs į nieką,kad ir kaip kartais mane be nervintum, vistiek lieki man brangus, nuo blakstienų iki kojų galiukų. Brangus. Ir nors mūsų santykiai per daug sudėtingi, net gi mums patiems. Aš vistiek priklausau tik tau. Nors kartais atrodo, kad kartu but tiesiog neįmanoma mums, bet jau daug kartu įsitikinom atskirai tiesiog neišeina. Kad ir kiek kart dar eisim skirtingais keliais, visada bus senas takelis atgal į mano širdį. Neprašyk Manes išeiti, nes kur be tavęs aš daugiau galiu eiti?

Mes niekad nebuvom panašūs.

Aš žiūriu tau į akis ir jos tokios žalios. Tu žiūri į manas ir jos tokios mėlynos.

Mano lūpų kampučiai pakyla į viršų. Tavieji nepakyla nei centimetru aukščiau.

Prisitraukiu arčiau apkabinti, jog pralinksmėtum. O tu man tari, jog nešalta.

Perveria skausmas. Tavo lūpos išspaudžia šypseną.

Aš pagalvoju:

Dieve mano, kokie mes skirtingi!

O tu man sugebi ištarti:

Ar gi mes nepanašūs?

Prisiekiu, nebesuprantu tavęs ir tavo norų.

Aš solo, o tu su savo choru.

Kiekvieną dieną tave įsimyliu nepadoriai atsargiau. Turbūt už tai, kad nepažystu. Ir vien todėl, tu man nespėjai atsibosti.

Kažkas sakė, kad nesuprato iš įrašų mes kartu ar ne. Tai jei vakar buvom ne kartu, tai šiandien jau kaip ir kartu. Taip, su mumis viskas labai painiai, viskas suktai, neaiškiai, bet mums taip gerai ir mes negalim vienas be kito, tuo įsitikinom jau daug kartų.

Tyla. Neberašo. Nepasiilgo? Nebemyli? O juk anksčiau viskas taip degė. Ilgesys draskė, o meilė liepsnojo. O gal aš klystu? Gal man taip tik atrodė, o gal per daug norėjau idealios meilės? Mano mintyse, dienom ir naktim skraido milijonai klausimų, į kuriuos atsakymų nežinau. Arba paprasčiausiai jau nebenoriu žinoti.

Kažkada labai išgyvenau, kad paliko. Bet vėl susitaikėm. Ir vėl paliko. Ir vėl kartu. Po to ilgai bandėm tylėt, neiškentėm tai aš, tai Jis. Norėjom abu, bet tylėjom. Bijojom pasakyti kažką gražaus, kad nesugriūtų paskutinis pamatas, ant kurio vos vos laikėmės. Turbūt reikėjo iš pirmo karto suprasti ir viską mesti velniop,  kristi į gilią duobę ir ten pasilikti, užsidaryti. Tiek nervų, tiek melo. Bet kartu ir nuostabių akimirkų, kurios man paglosto širdį.

Kartais bandau save įtikinti, kad meilės nėra arba, kad ji tik žaidimas, kuris be proto žeidžia, pakerta kojas ir atima tavo vienintelį gyvybės palaikymo aparatą - širdį. Bet žinau, kad ji yra. Saldi ir nuodėminga, apraizgyta melo, pavydo, gerumo ir švelnumo šakom. Kurios pastarosios dvi, dažniausiai, būna tokios trapios ir pažeidžiamos.

Kažkada girdėjau tokią frazę “ Likimas - tai tiltas, kuri tiesi mylimojo link “.  Gaila, nesugebėjau, atrodo, paprasto tilto sau nusitiest. Jis sugriūvo, vos tik paėmiau vieną lentą. O dabar be galo apmaudu ir skaudu. Nieko nesugebu deramai padaryti.

Visos dienos tapo vienodos.Visos dienos kai Tu įkvėpi be manęs, o aš iškvėpiu be Tavęs.Jokių žvilgsnių, jokių drugelių, jokių linkstančių kojų.Nieko.Liko tik prisiminimai, atnešantys vis didesnę nostalgiją.Į mano gyvenimą Tu atėjai taip staigiai ir nelauktai.O išeini iš jo taip skaudžiai, mažais žingsneliais.Ir taip skaudu, kad tai mūsų prisiminimai, pasimeta kiekviename žingsnyje.Tai mūsų rankos po mažu tampa svetimos.Tai mūsų lūpos neprasiverdamos šaukia.Tai mes su kiekvienu įkvėpimu vienas kitą pamirštam.Netgi atrodo tarsi ne mes svajojom apie vienas kitą, tarsi ne mes aukojom viską dėl jausmų. Kaip nepastebėjom, kad viskas taip nepažystama tapo.Bet žinok, jei ir niekada Tavęs nebepamatysiu,- niekada ir nepamiršiu.

Stipri mergina yra ta, kuri ryte šypsosi, lyg vakare nebūtų verkusi. Ir tai nereiškia, kad ji kiekvieną vakarą verkia dėl vaikino. Tai nereiškia, kad tai nelaiminga meilė. Tiesiog ji išlieja viską, kas jos širdį slegia. Tai, kas susikaupė bandant parodyt, kokia stipri ji yra. Bandant parodyt, jog ji neverkia. Tiesiog nemoka. Bet ji moka ir jos ašaros tokios nuoširdžios. Lašeliai iš pačių sielos gilumų ir giliausių širdies kampelių. Bet ji to niekada neparodys ryte. Ji vos atsikėlus prieis prie veidrodžio ir pasakys sau, kokia ji nuostabi. Ji susitvarkys ir tvirtais žingsniais žengs pro gyvenimą. Ji parodys kokia stipri yra, ne bet kam kitam, o sau. Ji plačiai šypsosis, nes jai nereikia gailesčio, ji nenori girdėti kvailų klausimų. Niekas nežinos kas dedasi jos viduje, nes iš jos veido nepasakytum kokia ‘xujnia’ viduje. Ji gers, keiksis, ji bus įžūli, kels pavydo scenas, ji bus šalta, ji bus miela, geraširdė, ji juoksis ir verks, bus laiminga, o gal liūdna, ji mylės ir nekęs.Tiesiog ji gyvens. Ji mylės save, tokią, kokia ji yra, nes jai atsibodo veltui leisti laiką, galvojant, kodėl ji nėra pakankamai gera, kodėl ji per prasta..

Jei jam ji per prasta, visada atsiras tas, kuriam ji bus tobula.

Kartais taip nutinka. Kažkur stovi ir supranti, kad nenori būt panaši į nieką iš tų žmonių. Nei į savo tėvus, nei į brolį, nei į nei vieną iš savo draugų. Nei į patį save. Kažkas tiksi viduje ir tu žinai, kad viskas pasikeis, viskas jau keičiasi. Ir po šio momento niekas jau nebus, kaip buvo. Bet staiga atsiranda kažkas, kas priverčia tave susigalvoti. Ir kai pradedi lėtinti greitį pradedi pastebėti begalę dalykų. Kad grižus namo raktus dedi visada į tą pačią vietą, kad rašant žinutę nustoji mirksėt, kad saulė rytais visad apšviečia nekenčiama žadintuvą, kad šiandien trečiadienis devinto, kad kavinėje groja tavo mėgstamiausia dainą. Įvairias smulkmenas. Jis verčia mane vertint kiekvieną įkvėpimą. Su juo aš tampu geresnia. Bet gyvenime visada yra momentas, kai keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka savo kelią, su viltimi, kad jie vėl susieis. Bet staiga tu supranti, kad viskas baigta. Viskas baigta ištikrųjų. Tu nebegali sugrąžint praeities. Ir tuo momentu tu supranti, kad kai kurie dalykai nutinka tik karta gyvenime. Ir nesvarbu, kaip besistengtum pajusti juos iš naujo. Tu niekada daugiau nebepakilsi tris metrus virš dangaus.

Paslaptingi žvilgčiojimai į jo pusę, paslepiant svaigulį. Ramūs lūpų prisilietimai, nerodantys aistros. Trapūs blakstienų virpesiai prie jo žando. Nedrąsus prisilietimai, kurie kas kart vis darosi aiškesni ir drąsesni. Akimirka, kai jis tavajame glėbyje, atstoja viso pasaulio laimę. Ir staiga suvoki, kad kvėpuoji juo. Jau gyveni juo. Ir Tau gera. Jis daro Tave laiminga. Ir net tyloje jau girdi skambią melodiją, skirta tik jums. Judviejų laimei.Nes jums kartu beprotiškai gera.

Kitų aš galiu norėti, o tavęs man reikia. Tave aš myliu.  

Iš kur žinau, kad tai meilė? Tiesiog jaučiu, nes kai tau nesvarbu, kokie yra jo draugai. Kai tau nerūpi, už kokią komandą jis serga, kokią sporto šaką jis mėgsta. Kai tu gali susitaikyti su jo trūkumais, kad ir kaip jie tave erzintų. Kai tu nepyksti ant jo, jeigu jam nėra nuotaikos ir jis su tavimi nekalba, kai jis tiesiog tavęs vengia, o tu vis tiek prieini prie jo, nors kažkada žadėjai niekada nenusilesti savo principam.Kai tiesiog jausmai jam yra stipresni už juos.Kai stebi jį liūdną ir tau gelia ten kažkur viduje, kai jam besišypsant viduje kažkas mažom laimės pėdutėm prabėga. Kai tu nusišypsai jam, to net nejausdama. Kai tu stebi kiekvieną jo judesį, kiekvieną jo blakstienų virptelėjimą. Kai tu apkabini jį be reikalo.Tiesiog.Nes jauti, kad taip reikia. Kai būdama su juo nebejauti žemės po kojomis. Kai tu net ir norėdama negali ant jo pykti. Kai tu tiesiog jauti, kad jis yra tas, dėl kurio tu pasikeistum, dėl kurio atsisakytum savo principų, reiškias verta susimąstyti. Nes tai kažkas daugiau.Tai ne tik susižavėjimas..

Et, tie prakeikti drugeliai pilve. Taip gera juos jaust ir taip nesinori, kad jie dingtų.. Bet žinau, jie dings. :) Apkabini ir nenori paleisti. Šilta.. Jauku.. Saugu.. Gera.. Užuodi Jo kvapą ir jis tave varo iš proto. Prisimeni Jį ir drebuliukas apima visą tavo kūna. Visa tai laikina, bet taip gera tai jausti... Taip gera tai jausti po tokios ilgos pertraukos.
Ak... Negaliu nustot šypsotis.. Pagaunu save besišypsančią.. :)

Tavo lūpos sako viena, o rankos prisitraukia prie savęs. Vis arčiau ir arčiau.

 Kartais aš noriu pamiršti viską, kas dedasi aplinkui mane. Viską, kas vyksta mano gyvenime. Ir Tu padedi tai padaryti. Gulėdama šalia Tavęs aš pamirštu viską. Nebelieka apie ką galvoti. Esi tik Tu. Aš. Ir ta akimirka, kurią dar ilgai prisiminsiu. Ir norėčiau sakyti, kad Tu nesi toks kaip visi. Bet visos tą patį sako apie tą, kuriuo susižavi. Bet iš tiesų - Tu kitoks. Esi pirmasis, kuris yra ir to užtenka. Esi tas, kuris nieko nežada ir nepriverčia kurtis tuščių vilčių. Aš žiūriu į Tavo akis ir suprantu, kad jos nemeluoja. Tu esi vienintelis, kuriuo taip drąsiai pasitikiu. Lyg tvirtai žinočiau, kad Tu negali manęs išduoti.Kai klausausi Tavo širdies plakimo padėjusi Tau galvą ant krūtinės, man daugiau nieko nereikia. Tu priverti mane pamiršti laiką. Pamiršti viską. Su Tavimi jaučiuosi kažkur. Kažkur tarp vakar ir rytojaus. Kažkur šiandien, bet ne dabar. Kažkur daug toliau. Ten, kur nieko nėra. Tik Tavo šypsena, kurios man gana. Ir gali sakyti man ką nori - akys Tave visada išduoda. Tu šypsaisi. Aš šypsausi. Ir kai mes kalbamės, atrodo, kad kalbėčiausi su savimi. Norisi papurtyti galvą ir paklausti savęs "Aš nesapnuoju ?". Nes Tu kalbi mano žodžiais. Tu išsakai mano mintis. Pasakai tai, ką aš sakiau kitiems. Lyg atkartotum viską. Aš žaviuosi Tavimi. Kaskart pamačiusi vis labiau. Ir man patinka tas jausmas, kurį jaučiu būdama su Tavimi - visiška nepriklausomybė. Absoliuti laisvė. Tu pirmas, kuris priverčia šitaip jaustis. Tu pirmas, kuriuo tikiu be jokios priežasties. Tu pirmas, kuris tiek žino. Tu pirmas, kuriuo neabejoju.

Duok man savo ranką. Apkabink tvirčiau. Aš žinau, kad su Tavim galėčiau nukeliauti į pasaulio kraštą, bet kam to reikia, kai gera gulėti Tavo lovoje ir mėgautis muzika drauge. Juk kai esi Tu, man daugiau nieko nereikia, nes daugiau niekas neegzistuoja.

Ir man nusispjaut, kad mūsų bendravimas niekur neveda.

Ką daryti dviems žmonėms, kurie myli vienas kitą, bet įsipareigoti nemoka? Ką daryti, kai jie šaukte šaukti nori: LAISVĖS. Mes visiškai nesuaugę, per daug atviri gyvenimui. Linksmintis galim ir abu, bet kad labai skirtingi poreikiai. Man reikia dramų, sarkazmo, bobiškų dalykėlių, o jam velnas žino ko.

Tai kas iš tos meilės?

Laisvės, šampano, išsilakstymų!

Jam patinka mano akys.
Ir jam įdomu viskas, ką sakau.
Jis nieko neslepia ir niekada nemeluoja.
Jis manęs pavydi.
Ir kvepia nuostabiai.
Jis niekada nerėkia, nešaukia ir nepyksta.
Myli, nes tai pasako kelis kartus per dieną.
Jis bučiuoja mano kaklą. Paglosto nugarą.
Laiko tvirtai apkabinęs.
Jo akys sublizga pamačius mane.
Rytais visada randu paliktas mielas jo žinutes.
Dažnai erzina, po to nuoširdžiai nusišypso ir pabučiuoja.
Moka nustebinti.

Dievinu akimirkas, kai esame dviese. Tik aš ir jis.

NEBENORIU, KAD BŪTŲ SUMAUTA VASARA. nes tu BUVAI nuostabus. 

Ir aš nesakau, kad galiuosiu. aš nesigailiu.dėl nieko. visuomet verta bandyti, o būna taip, kaip jau turi būti. Bet bandyti sąžiningai.Ačiū už viską, eilini kartą įsitikinau, tokio koks buvo  NIEKAS NEPAKEIS. nes pirmą kartą tu buvai savimi, o ne šešelis.  Šiandien tokia slegianti nuotaika. O aš jos ir nesistengiu net pakelti. Tebūnie, jei jau taip.Aš šiandien tavęs isteriškai pasiilgau, žinai? na žinoma, iš kur žinosi. Būdamas už toli nuo manęs. Ir man šiandien sunku gyvent, šiek tiek. Bet aš žinau, kad gyvenimas ne lengvas pūkas, sunkus akmuo, ar baltas rūkas. Ir niekam jo juk neatiduosi, neišmesi ir neparduosi. Ir man bloga nuo visko. Mielai spjaučiau į viską ir važiuočiau ten kur tu. 
Bet tu grįžk, grįžk taip pat netyčia, kaip ir kažkada atsiradai. Taip atsitiktai. Lyg niekur nieko.
Taip pat rašyk rytais, dienom, naktim, tas 28eilučių žinutes ir 19 stulpelių eilėraščius.
Taip pat šypsokis, taip pat žiūrėk, taip pat jausk, taip pat mylėk, taip pat nekęsk.
Bet jei norėsi išeit, pranešk. Žinok, Aš nepasikeičiau, aš vis dar ta pati maža mergaitė. Ta kuri sustoja pamačiusi žvaigždes,nes jose mato tavo akis, ta kuri gali valandų valandas gulėti žalioje pievoje ir galvoti apie tave, ta kuri vis dar betkokiame daikte mato tave.

http://www.youtube.com/watch?v=qsvoAzTJj60 

Vis kalu sau į galvą jog tai kvaila, bet negaliu kitaip. Tu mano gyvenimo dalis, Tu šviesa rodanti kelią naktį, Tu ašara riedanti mano skruostu, kai užklumpa vienatvė, Tu mano skardus juokas, Tu mano šauksmas be žodžių. Viskas kas nuostabu, viskas kas verčia mane gyventi, kas mane kankina. Tai TU. Ir po velnių kodėl užmiršt to jausmo tau aš negaliu ? Kai rodos pradedu užmiršti Tave, Tu ir vėl atsirandi lyg iš niekur. Primeni, kaip gera šalia tavęs, kaip gera jausti tavo artumą. Ir užpildai tą gyvenimo kertelę kurioje tuščia be tavęs. Ir kas svarbiausia aš žinau, kad mes bendraujam tik trumpam kol aš vėl nesupyksiu.. arba tu nedingsi.. Ir taip kas kartą, pasiilgstam ir grįžtam atgal. Ir kam to reikia ? Kad skaudinam save? Į tūkstančius klausimų kurie sukasi mūsų galvose mes nesugebame atsakyti.

 Tūkstantį kartų sakėm jog Viskas, finišas, pabaiga. Bet tūkstančius kartų įsitikinom jog tai tik dalelė mūsų kelio. Mes negalim iškęsti nei mėnesio atskirai, vienaip ar kitaip mes stengiamies susitikiti. Lyg tai įvyko “netyčia” . Mes abu puikiai viską suprantam, nežinau kada pagaliau viskas baigsis. Mūsųs neišskiria nei atstumas, nei draugai, nei pykčiai, net laiaks nesugeba ištrinti to ką turėjom ir puikiai žinom, kad nebegalim turėti..

 Kiek skaudinom vienas kitą, praradom pasitikėjimą vienas kitu. Todėl ir tik todėl, kad išmokom sugrįžti atgal mes negalim būti kartu. Nes žinom, kad visuomet galėsim grįšti atgal. Bet juk tai taip vaikiška ir beprasmiška. Kaip norėčiau turėti tiek valios, kad sugebėčiau nutraukti šitą nesamonių grandinę irpagaliau gyventi ramiai.

http://www.youtube.com/watch?v=zyOgefcJYw8

vienintelis esi, man reikalingas. kiti man nereikalingi, tik tu man VIENAS.

Ir dabar aš pastebėjau, koks gi vis dėlto gyvenimas trapus. Supratau, kad niekada nereikia galėtis to, kas kažkada tau sukėlė šypseną, kas privertė virpėti blakstienas ir  širdį plakti bent mažumėle greičiau. Supratau, kad tiesiog privalai branginti tuos, kurie pažįsta tave iki panagių, tačiau vis tiek yra su tavimi, kurie niekada tavęs nepaliko bėdoje, kurie paprasčiausiai padeda gyventi, kurių apkabinimas, yra stimulas atsitiesti, kurių buvimas šalia svaigina ir priverčia jų geisti, kurie tave skaudina ar džiugina, kurie yra didele tavo gyvenimo dalimi.Turi jiems pasakyti tai, ką jauti, pasakyti, kad nė už ką gyvenime, nenorėtum jų prarasti, nes rytoj paprasčiausiai gali būti per vėlu.. O tada, tu turėsi viską pradėti nuo pradžių. Bet ar visada turėsi tam jėgų? Ar turėsi jėgų iš naujo iškęsti pykčius, iš naujo pavydėti, verkti ir kentėti. Ar sugebėsi peržengti savo principus ir atsiprašyti, tik šį kartą nuoširdžiai. Ar sugebėsi laukti ir tikėti, kad viskas bus kaip buvę. Ir susitaikyti, jei niekada nesusigrąžinsi to, kas buvo priežastimi šypsotis..

Pastarosiom dienom sapnuoju keistus sapnus, bet jie savotiškai žavi mane. Dienom būnu susivėlus ir šiek tiek išbalus. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl geriau likti namie. Geriu daug kavos, klausau daug muzikos, darau, regis, viską, kas teikia džiaugsmo, bet kažko trūksta, kažko, ko niekad nejutau..jo rankų?

«Три метра над уровнем неба»

 X karta matytas filmas, vistiek priverte verkt kaip mažai mergaitei. Tikriausiai gilesnes prasmes filmo dar neesu mačiusi.Priverte ir vėl apie daug ką susimastyti.

Однажды это происходит. Ты стоишь где-то и понимаешь, что не хочешь быть похожим ни на кого из тех, кто тебя окружает. Ни на того ублюдка, которого только что избил, ни на своего отца, ни на брата, ни на кого из своей гребанной семьи. Ни на судью. Ни даже на самого себя. И вдруг это происходить. Что то щелкает. И ты знаешь, что все изменится. Уже меняется. И с этого момента уже ничто не будет прежним.***
  — Ты свихнулся? На мне платье от Valentino!
— Вода полезна для кровообращения. И теперь, когда твоя голова соображает немного лучше, ты в следующий раз подумай, прежде чем выплескивать на меня коктейль. И скажи Valentino, что платье смотрится намного лучше мокрым.
***
Вот видишь: немного любезности — и ты не такая уж и страшненькая.
***
— Чем хочешь заняться завтра?
— Давай сбежим! Забери меня у ворот школы и увези далеко-далеко.
— Я не вставал так рано уже больше года. Я могу проспать.
— Я доверяю тебе, Ачи.
***
— Что ты здесь делаешь? Пошли внутрь!
— Я не могу. Ачи приедет и мы сбежим!
— Что? Вы трахнетесь?
***  
 … но внезапно появляется кто-то и заставляет тебя одуматься, умерить свой пыл. А когда ты сбавляешь обороты, начинаешь замечать разные вещи: что на полке среди бутылок с текилой стоит кубок, что сейчас играет любимая песня, что сегодня вторник 13, и что Розанна готова бежать с вами прямо сейчас, хоть на край света. Разные мелочи, Клаудио… ваша дочь учит ценить меня каждый миг. Я с ней становлюсь лучше.
***
 — Ты хочешь, чтобы я был первым?
— … И последним.
***
 — Мне так хорошо с тобой. Я счастлива!
— Я счастливее. — Нет, я намного счастливее. — Как отсюда до Барселоны? — Как отсюда до неба. — Да, но все-равно я гораздо счастливее. — На сколько? — На три метра выше неба…
***
 — Что будет, если я приглашу твою сестру на свидание?
— Её парень сломает каждую косточку в твоем теле. Всего навсего.
***
Ты не найдешь такого как он. Ты найдешь того, кто сделает тебя счастливой.
*** Всегда есть момент, когда дороги расходятся. Каждый выбирает свой путь в надежде, что их дороги вновь сойдутся. И вдруг ты осознаешь, что все закончилось. На самом деле. Ты не можешь вернуть прошлое.

***

 И в этот момент, ты понимаешь, что некоторые вещи случаются всего раз в жизни. И не важно, как сильно ты будешь пытаться почувствовать это снова. Ты больше никогда не поднимешься на три метра над небом.

***

Visad viena. Vieniša. Visada susimąsčiusi. Visada kažkur kitur. Visada besišypsanti. Liūdesį
slepianti po nuoširdumu spindinčia šypsena. Arba juoku. Bet vieniša. Vieniša, kaip gėlės pasodintos atskiruose vazonuose. Viena. Bet man tai netrukdo. Tylomis busiu šalia. Tylomis išeisiu. Netrankydama durų. Nešaukdama. Kažin ar  išvis mokų pykti. Paprasčiausiai to nedarau. Tiesiog šypsaus, kai kiti nepatenkinti. Bet man kartais prireikia meilės. Visada žinau kieno numerį surinkti galėčiau. Bet nerinkų. Mintimis pas Jį nuklystų. Mintyse Jį nurengių. Įsivaizduoju, kaip save Jam atiduodu. Prisimenu Jo kūno kvapą ir prisilietimus, kurie priversdavo drebėti  kūną, kas būdavo retomis progomis.

Gulėti pievoj kryžium ir laukti, kol lietus nuplaus visą purvą nuo mano minčių ir kūno. 

Pabusti ir pamiršti širdies skausmą dėl to, ką sapnavai. 

Gerti TIK kavą, nes visa kitą darosi per daug šlykštu. 

Daug miegoti, kad nereiktų galvoti. 

Nebesvajoti, nes tik kvailiai tuo gali gyventi ir svajodami jausti gyvenimą. 

Nebebūti sentimentaliai, nes mano jausmai niekam neįdomūs. 

Juoktis, nes slepiamas skausmas pranyksta. 

Neverkti, nes man juk neskauda. 

Neprisirišti, nes tai niekam neįdomu. 

Pamiršti viską, kas buvo, nes gyvenimas ne tai, kas buvo, o tai kas yra ir tik dar bus. 

Aš stipri ir kiti man visiškai nerūpi. Gyvenu tik dėl savęs ir tik sau. Nes aš pati sau draugas.