Kitų aš galiu norėti, o tavęs man reikia. Tave aš myliu.  

Iš kur žinau, kad tai meilė? Tiesiog jaučiu, nes kai tau nesvarbu, kokie yra jo draugai. Kai tau nerūpi, už kokią komandą jis serga, kokią sporto šaką jis mėgsta. Kai tu gali susitaikyti su jo trūkumais, kad ir kaip jie tave erzintų. Kai tu nepyksti ant jo, jeigu jam nėra nuotaikos ir jis su tavimi nekalba, kai jis tiesiog tavęs vengia, o tu vis tiek prieini prie jo, nors kažkada žadėjai niekada nenusilesti savo principam.Kai tiesiog jausmai jam yra stipresni už juos.Kai stebi jį liūdną ir tau gelia ten kažkur viduje, kai jam besišypsant viduje kažkas mažom laimės pėdutėm prabėga. Kai tu nusišypsai jam, to net nejausdama. Kai tu stebi kiekvieną jo judesį, kiekvieną jo blakstienų virptelėjimą. Kai tu apkabini jį be reikalo.Tiesiog.Nes jauti, kad taip reikia. Kai būdama su juo nebejauti žemės po kojomis. Kai tu net ir norėdama negali ant jo pykti. Kai tu tiesiog jauti, kad jis yra tas, dėl kurio tu pasikeistum, dėl kurio atsisakytum savo principų, reiškias verta susimąstyti. Nes tai kažkas daugiau.Tai ne tik susižavėjimas..

Et, tie prakeikti drugeliai pilve. Taip gera juos jaust ir taip nesinori, kad jie dingtų.. Bet žinau, jie dings. :) Apkabini ir nenori paleisti. Šilta.. Jauku.. Saugu.. Gera.. Užuodi Jo kvapą ir jis tave varo iš proto. Prisimeni Jį ir drebuliukas apima visą tavo kūna. Visa tai laikina, bet taip gera tai jausti... Taip gera tai jausti po tokios ilgos pertraukos.
Ak... Negaliu nustot šypsotis.. Pagaunu save besišypsančią.. :)

Tavo lūpos sako viena, o rankos prisitraukia prie savęs. Vis arčiau ir arčiau.

 Kartais aš noriu pamiršti viską, kas dedasi aplinkui mane. Viską, kas vyksta mano gyvenime. Ir Tu padedi tai padaryti. Gulėdama šalia Tavęs aš pamirštu viską. Nebelieka apie ką galvoti. Esi tik Tu. Aš. Ir ta akimirka, kurią dar ilgai prisiminsiu. Ir norėčiau sakyti, kad Tu nesi toks kaip visi. Bet visos tą patį sako apie tą, kuriuo susižavi. Bet iš tiesų - Tu kitoks. Esi pirmasis, kuris yra ir to užtenka. Esi tas, kuris nieko nežada ir nepriverčia kurtis tuščių vilčių. Aš žiūriu į Tavo akis ir suprantu, kad jos nemeluoja. Tu esi vienintelis, kuriuo taip drąsiai pasitikiu. Lyg tvirtai žinočiau, kad Tu negali manęs išduoti.Kai klausausi Tavo širdies plakimo padėjusi Tau galvą ant krūtinės, man daugiau nieko nereikia. Tu priverti mane pamiršti laiką. Pamiršti viską. Su Tavimi jaučiuosi kažkur. Kažkur tarp vakar ir rytojaus. Kažkur šiandien, bet ne dabar. Kažkur daug toliau. Ten, kur nieko nėra. Tik Tavo šypsena, kurios man gana. Ir gali sakyti man ką nori - akys Tave visada išduoda. Tu šypsaisi. Aš šypsausi. Ir kai mes kalbamės, atrodo, kad kalbėčiausi su savimi. Norisi papurtyti galvą ir paklausti savęs "Aš nesapnuoju ?". Nes Tu kalbi mano žodžiais. Tu išsakai mano mintis. Pasakai tai, ką aš sakiau kitiems. Lyg atkartotum viską. Aš žaviuosi Tavimi. Kaskart pamačiusi vis labiau. Ir man patinka tas jausmas, kurį jaučiu būdama su Tavimi - visiška nepriklausomybė. Absoliuti laisvė. Tu pirmas, kuris priverčia šitaip jaustis. Tu pirmas, kuriuo tikiu be jokios priežasties. Tu pirmas, kuris tiek žino. Tu pirmas, kuriuo neabejoju.

Duok man savo ranką. Apkabink tvirčiau. Aš žinau, kad su Tavim galėčiau nukeliauti į pasaulio kraštą, bet kam to reikia, kai gera gulėti Tavo lovoje ir mėgautis muzika drauge. Juk kai esi Tu, man daugiau nieko nereikia, nes daugiau niekas neegzistuoja.

Ir man nusispjaut, kad mūsų bendravimas niekur neveda.

Ką daryti dviems žmonėms, kurie myli vienas kitą, bet įsipareigoti nemoka? Ką daryti, kai jie šaukte šaukti nori: LAISVĖS. Mes visiškai nesuaugę, per daug atviri gyvenimui. Linksmintis galim ir abu, bet kad labai skirtingi poreikiai. Man reikia dramų, sarkazmo, bobiškų dalykėlių, o jam velnas žino ko.

Tai kas iš tos meilės?

Laisvės, šampano, išsilakstymų!

Jam patinka mano akys.
Ir jam įdomu viskas, ką sakau.
Jis nieko neslepia ir niekada nemeluoja.
Jis manęs pavydi.
Ir kvepia nuostabiai.
Jis niekada nerėkia, nešaukia ir nepyksta.
Myli, nes tai pasako kelis kartus per dieną.
Jis bučiuoja mano kaklą. Paglosto nugarą.
Laiko tvirtai apkabinęs.
Jo akys sublizga pamačius mane.
Rytais visada randu paliktas mielas jo žinutes.
Dažnai erzina, po to nuoširdžiai nusišypso ir pabučiuoja.
Moka nustebinti.

Dievinu akimirkas, kai esame dviese. Tik aš ir jis.

NEBENORIU, KAD BŪTŲ SUMAUTA VASARA. nes tu BUVAI nuostabus. 

Ir aš nesakau, kad galiuosiu. aš nesigailiu.dėl nieko. visuomet verta bandyti, o būna taip, kaip jau turi būti. Bet bandyti sąžiningai.Ačiū už viską, eilini kartą įsitikinau, tokio koks buvo  NIEKAS NEPAKEIS. nes pirmą kartą tu buvai savimi, o ne šešelis.  Šiandien tokia slegianti nuotaika. O aš jos ir nesistengiu net pakelti. Tebūnie, jei jau taip.Aš šiandien tavęs isteriškai pasiilgau, žinai? na žinoma, iš kur žinosi. Būdamas už toli nuo manęs. Ir man šiandien sunku gyvent, šiek tiek. Bet aš žinau, kad gyvenimas ne lengvas pūkas, sunkus akmuo, ar baltas rūkas. Ir niekam jo juk neatiduosi, neišmesi ir neparduosi. Ir man bloga nuo visko. Mielai spjaučiau į viską ir važiuočiau ten kur tu. 
Bet tu grįžk, grįžk taip pat netyčia, kaip ir kažkada atsiradai. Taip atsitiktai. Lyg niekur nieko.
Taip pat rašyk rytais, dienom, naktim, tas 28eilučių žinutes ir 19 stulpelių eilėraščius.
Taip pat šypsokis, taip pat žiūrėk, taip pat jausk, taip pat mylėk, taip pat nekęsk.
Bet jei norėsi išeit, pranešk. Žinok, Aš nepasikeičiau, aš vis dar ta pati maža mergaitė. Ta kuri sustoja pamačiusi žvaigždes,nes jose mato tavo akis, ta kuri gali valandų valandas gulėti žalioje pievoje ir galvoti apie tave, ta kuri vis dar betkokiame daikte mato tave.

http://www.youtube.com/watch?v=qsvoAzTJj60 

Vis kalu sau į galvą jog tai kvaila, bet negaliu kitaip. Tu mano gyvenimo dalis, Tu šviesa rodanti kelią naktį, Tu ašara riedanti mano skruostu, kai užklumpa vienatvė, Tu mano skardus juokas, Tu mano šauksmas be žodžių. Viskas kas nuostabu, viskas kas verčia mane gyventi, kas mane kankina. Tai TU. Ir po velnių kodėl užmiršt to jausmo tau aš negaliu ? Kai rodos pradedu užmiršti Tave, Tu ir vėl atsirandi lyg iš niekur. Primeni, kaip gera šalia tavęs, kaip gera jausti tavo artumą. Ir užpildai tą gyvenimo kertelę kurioje tuščia be tavęs. Ir kas svarbiausia aš žinau, kad mes bendraujam tik trumpam kol aš vėl nesupyksiu.. arba tu nedingsi.. Ir taip kas kartą, pasiilgstam ir grįžtam atgal. Ir kam to reikia ? Kad skaudinam save? Į tūkstančius klausimų kurie sukasi mūsų galvose mes nesugebame atsakyti.

 Tūkstantį kartų sakėm jog Viskas, finišas, pabaiga. Bet tūkstančius kartų įsitikinom jog tai tik dalelė mūsų kelio. Mes negalim iškęsti nei mėnesio atskirai, vienaip ar kitaip mes stengiamies susitikiti. Lyg tai įvyko “netyčia” . Mes abu puikiai viską suprantam, nežinau kada pagaliau viskas baigsis. Mūsųs neišskiria nei atstumas, nei draugai, nei pykčiai, net laiaks nesugeba ištrinti to ką turėjom ir puikiai žinom, kad nebegalim turėti..

 Kiek skaudinom vienas kitą, praradom pasitikėjimą vienas kitu. Todėl ir tik todėl, kad išmokom sugrįžti atgal mes negalim būti kartu. Nes žinom, kad visuomet galėsim grįšti atgal. Bet juk tai taip vaikiška ir beprasmiška. Kaip norėčiau turėti tiek valios, kad sugebėčiau nutraukti šitą nesamonių grandinę irpagaliau gyventi ramiai.

http://www.youtube.com/watch?v=zyOgefcJYw8

vienintelis esi, man reikalingas. kiti man nereikalingi, tik tu man VIENAS.

Ir dabar aš pastebėjau, koks gi vis dėlto gyvenimas trapus. Supratau, kad niekada nereikia galėtis to, kas kažkada tau sukėlė šypseną, kas privertė virpėti blakstienas ir  širdį plakti bent mažumėle greičiau. Supratau, kad tiesiog privalai branginti tuos, kurie pažįsta tave iki panagių, tačiau vis tiek yra su tavimi, kurie niekada tavęs nepaliko bėdoje, kurie paprasčiausiai padeda gyventi, kurių apkabinimas, yra stimulas atsitiesti, kurių buvimas šalia svaigina ir priverčia jų geisti, kurie tave skaudina ar džiugina, kurie yra didele tavo gyvenimo dalimi.Turi jiems pasakyti tai, ką jauti, pasakyti, kad nė už ką gyvenime, nenorėtum jų prarasti, nes rytoj paprasčiausiai gali būti per vėlu.. O tada, tu turėsi viską pradėti nuo pradžių. Bet ar visada turėsi tam jėgų? Ar turėsi jėgų iš naujo iškęsti pykčius, iš naujo pavydėti, verkti ir kentėti. Ar sugebėsi peržengti savo principus ir atsiprašyti, tik šį kartą nuoširdžiai. Ar sugebėsi laukti ir tikėti, kad viskas bus kaip buvę. Ir susitaikyti, jei niekada nesusigrąžinsi to, kas buvo priežastimi šypsotis..