Artėjanti tėčio diena, man atneša dideli liūdesį. Šiandien nusprendžiau parašyti laišką tam, kas mano gyvenime turėjo but svarbiausias.

Labas Tėti,

Tikriausiai nustebsi, kad tau rašo tavo pirmoji, vyriausioji dukra. Kuri mažai bendravo su tavimi, kuri vengė taves visa gyvenimą, lyg didžiausio priešo. Nebuvau teisinga su tavimi, dėl to niekada sau neatleisiu. Jei tik bučiau sugebėjus palikt visas nuoskaudas, kurias tu atnešei į mano gyvenimą ir pasikalbėti su tavimi. Bet aš tikiu, kad ir tau buvo nelengva. Juk kiek žinau aš visada buvau laukiamas vaikas. Visada Manes norėjai. Ir tikiu, kad visada mylėjai ir mamą. Vat tiesiog toks gyvenimas neteisingas, nei man, nei tau, nei kam nors kitam. Ištikrujų man labai skaudu žinot priežasty, dėl kurios tu buvai atskirtas nuo Manes. Tik pasakyk, ar bent karta susimąstei apie mane? Ar pagalvojai koks mano gyvenimas, ką aš išgyvenų, kaip aš jaučiuosi? Aš kaskart prieš miega, pagalvoju apie tave, kas būtu, jei tu būtum su manim. Ar mažiau skaudėtų kaskart suklupus gyvenimo kely. Ar susirgus atneštum karštos arbatos su medumi ir rūgščia citrina. O galbūt būtum tas, kuriam paliepus nesudaužyti mano širdies, vaikinas tavo nurodymo klausytųsi. Gyvendama be žmogaus kuris gyvenime turėtų saugoti, ar palaikytų jame pusiausvyrą, iš tiesų gyvenu nepilnavertį gyvenimą. Tėti, tu neįsivaizduoji kaip man gera, kreiptis šiuo žodžių. Tėtis. Man labai tavęs trūko gyvenime. Taip norisi pajust ta jausmą, kai apsikabini SAVO. Žmogų tavo akimis, tavo šypseną, tavo charakterių. Kai apsikabini ta, kuris tau davė gyvybe. Niekada negyvenau su tavimi, niekada nepasakiau, kad tave myliu, niekada neapsikabinau. Tu niekada nebuvai su manimi, niekada nesekei pasakų, nežaidei žaidimų, niekada nesupai ant rankų, niekada nesikalbėjai apie gyvenimą. Tėti, kodėl tau reikėjo šitaip pasielgt? Kam reikėjo taip įskaudinti mamą? Kodėl niekada nebandei jos susigrąžint, jei mylėjai? Kodėl? Kodėl leidai man vienai užaugti? Žinok mama yra labai stipri. Jį man visa gyvenimą atstoja ir mamą ir tėtį. Aš labai ja didžiuojuosi,  nes kiekvienas būtu palužes tokioje situacijoje. Idomų iš kur Inai gavo tiek jėgų. Žinai būdama mažesne dažnai svajodavau apie tai, kad kai užaugsiu aš bendrausiu su tavimi, kad padėsiu tau senatvei, kad su sesė kartu su tavimi važiuotume žvejoti, visi kartu leistume savaitgalius. Bet kol buvai Čia, aš nedrįsdavau prieiti, paklausti kaip sekasi, aš vengdavau tavęs. Pamenu, kaip per gimtadienius laukdavau tavęs, tavo dėmesio, svajodavau, kad tu ateisi. O dabar aš svajoju, kad tu būtum gyvas ir galėčiau apie viską su tavimi pasikalbėti. Jau kelinti metai uždegų žvakutės, ant tavo kapo. Ir stovint prie jo, man linksta kojos. Kas kart tyliai ištariu, kad viska tau atleidau, viska pamiršau. Tyliai atsiprašau Tavęs, už savo bjauru elgesy su tavimi. Dabar tik čia galiu su tavimi pasikalbėti, papasakoti tau, kas vyksta mano gyvenime. Pabūti su tavimi vienų du. Jei galetumeme mūdų susitikti dviejų pasauliu sandūroje, ant linijos skiriančia žemė ir dangų, aš būtinai tau pasakyčiau :
- Tėti, atleisk man už mano abejingumą, už nuolatine baimė tavęs, už kvailus poelgius. Su tavimi aš buvau žiauriausia ir niekada sau to neatleisiu. Tėti, viska tau atleidau, visas savo ašaras, ir dienas kai man tavęs reikėjo. Tikiuosi sesė viska atleis tai pat. Ir ačiū tau už tai, kad suteikei man gyvenimą, leidai tapt tuo, kas dabar esu. Tėti aš tave myliu.

Ramuma. Pasiilgau jos. Mėtų arbata, jazzu muzika, skambanti kažkur fone ir mintis. Senei nesijaučiau taip. Senei neberašiau savo žodžiais. O šiandien minčių neįprastai daug. Ir kaip ne keista, jos dvelkia pastiles spalvomis. Nebe pilkos, nebe liūdnos. Mintyse sudėlioti gyvenimo tikslai. Bet vis dar šiek tiek kankinanti egzameninę depresija, neleidžia pilnai atsidust. O jis? Jis retkarčiais paskaidrindavo mano dienas, sukeldavo šypseną, suteikdavo meiles. Tačiau kartu atnešdavo ir dideli liūdesį. Nuolatinis šaltumas būnant su juo, kuri jaučiau kiekviena savo kūno ląstelę. Kiekviena kart išeidamas jis žudė dalį manęs, būtent tą dalį, kurį kiekvieną kartą jam išėjus pažada nebe įsileisti atgal. Šiltos rankos, bučkiai, apkabinimai, šypsena, kupetinai. Tai aš patyriau būdama su juo, per šiuos pusę metų. Ir žinot jos buvo labai nuostabios, nors kartais būdavo visiškai pilkos. Bet grįžus atgal aš visiškai nieko nekeisčiau. Nes dabar turiu labai mielu prisiminų. Po šios nakties mintis apie ji pasikeitė. Nebe manau, kad jis yra toks trenktas, toks nerimtas ir toks išprotėjąs, kaip man atrodę iki šiol. Jis yra begalo mielas, kažkiek rimtas, ir labai švelnus. Ištikrūjų labai fainas vaikinas. Vaikinas kuriam gyvenime linkiu didžiausios sėkmės, nes jis to tikrai vertas. Nesakysiu, kad nebeleisiu jam sugrįžt, kad pamiršiu jį ir kitokias nesąmones, dėl jo ir trečią valandą nakties paliksiu šilta lovą, jei jam to reikės. Šiandien aš kaip niekad suvokiu, kad mano gyvenime jo per daug. Aš ilgai ruošiausi išeiti pirma, palikti pirma, nebe atrašyti niekada. Bet žinau viena, aš visada busiu šalia, nesvarbu kiek merginu jis bučiuos, mylės, apkabins, kutens, glaus prie saves, niurkys, aš visada busiu jeigu jam to reikės. Ir man nei kiek neliūdna suvokti, kad niekada nebūsiu jam vienintele, kad niekada nebusiu ta dėl kurios jis kvėpavimą pamirš. Niekada ir nesistengsiu tokia but. Užtenka ir to, kad karts nuo karto mes užmiegam vienoje lovoje, apsikeitę tūkstančiais bučinių ir x aistros akimirkų. Tikriausiai taip yra geriausia, nes dabar mano gyvenimas labai pasikeis. Studijuoti dvejuose vietose vienų metų, įskaitant darbą ir teisių laikymąsi, tikrai bus sudėtinga. Ir laiko pilna vertiems santykiams tiesiog nebus pakankamai. O gal tas greitas gyvenimo tempas, atvirkščiai padės suprasti, kaip gera turėti ta, ką galima apsikabint po sunkios dienos. Bet pagyvensim, pamatysim, kaip viskas bus toliau. O dabar su šypsena ir pasteliniu spalvos gyvenimų skubų pasitikti neaiškaus rytojaus. Bučkis visiems mano mieli skaitytojai. :*

Nebevirpėsiu daugiau pamačius malonų veidą. Nebevirpėsiu pamačius Tave ar ką nors kitą. Nebevirpėsiu netyčia paliesta. Netyčia pabučiuota. Nebevirpėsiu stipriai suspausta. Nebevirpėsiu, kai pirštų pagalvėlėmis kažkas tyrinės mano nugarą. Nebevirpėsiu girdėdama malonius žodžius.
Pamiršiu, kaip įsiminti svetimo, kuris niekada netaps savu, žmogaus veido bruožus. Pamiršiu, kaip jis šypsosi. Kaip juokiasi. Kaip bučiuojasi. Pamiršiu, kaip jis atrodo, kai pyksta, kai nervinasi, kai yra ramus. Pamiršiu kokios spalvos jo akys. Pamiršiu, ko jis labiausiai nemėgsta. Pamiršiu, kaip atrodo jo automobilis. Pamiršiu kokios muzikos jis klausosi. Pamiršiu jo telefono numerį. Jo kvapą. Pamiršiu, kaip jis atrodo. Pamiršiu, kaip žiūri į mane. Pamiršiu jo gyvenamąją vietą. Pamiršiu jo lovos kvapą. Pamiršiu, kaip jis atrodo ryte. Pamiršiu mėgstamiausią jo arbatą. Galiausiai pamiršiu ir vardą.
Nesielgsiu lyg nežinodama, kaip viskas pasibaigs. Nesielgsiu, kaip pamišėlė. Nepasiilgsiu. Neprisiminsiu. Neliesiu, lyg žmogus būtų porcelianinis. Neleisiu savo drabužiams sugerti jo kvapo. Neleisiu jam apsilankyti mano sapnuose. Neleisiu elgtis lyg padėties šeimininkui. Neleisiu jaustis taip, lyg bet kada gali mane turėti. Neleisiu, kad jam būčiau viena iš daugelio. Neleisiu jam tapti VISKUO mano gyvenime.

Kaip sunku priprasti, kad tavęs nėra. Neišgirsti tavo balso, negauti tavųjų žinučių. Dienos ir naktys pilnos ilgesio, nerimo, kas bus. Jos pilnos tavo šilumos, tavo artumo, bučinių, praleistų dienų kartu. Deja, jų buvo ne daug, bet jos buvo pasakiškos. Ką man daryti? Jeigu aš negaliu tavęs ištrinti, išmesti iš savo minčių, iš savo širdies. Širdis neleidžia patikėti, jog viskas, tai pabaiga. Nejaugi pamiršim? Ištrynsim viską? Negaliu patikėti tuo. Vis dar negaliu, nes tikiu, kad tu nenori viso šito prarasti. Nejau tu nenori šypsotis, kalbėtis, juoktis? Nejau nenori su manimi pasitikti saulę, bučiuotis, stipriai apkabinti? Nejau nenori kovoti ir mokyti mane to, ko aš dar nemoku? Nejau tu nenori manęs mylėti? Nejau nenori? Po visko, apie ką mes kalbėjome, aš netikiu, kad tu gali pasakyti ne. Netikiu, kad tu gali taip lengvai viską baigti. Aš netikiu, kad tu taip greit pasiduodi. Netikiu, kad tu nuleidi rankas ir pasitrauki. Tik ne po visko, ką sakei. Tu negali. Jei tai buvo tiesa. Jei aš tau dar bent truputį rūpiu. Aš neperlipsiu per save ir nerašysiu tau. Leisiu tau ilsėtis. Ramiai. Ir galvoti. Apie viską. Nuspręsti ar tu dar nori kažkokios ateities, ar tu dar nori MŪSŲ? Ar tu dar vis tiki savo žodžiais, kad mes galime būti dar viena laiminga porelė šioje žemėje? Ar dar tiki?

Pirmą kartą gyvenime sėdžiu ir gailiuosi dėl to, kad žaidžiu žmonėmis. Antrą kartą gyvenime galvoju - gal tai meilė? Ir gal tūkstantąjį kartą gyvenime abejoju savo jausmais. Pabėgti, užmigti, iškęsti, suprasti, išklausyti, patirti, nuspręsti.. jausti. Sukuosi kaip pakvaišusi, nenumaldomos aistros sūkuriuose. Ir vis dar viliuosi, kad tai tikra. Bėgu nuo tavęs, statausi sau sienas, slepiu rankas ir akis. Slepiu viską, kas gali išduoti šiltus jausmus. Ignoruoju. Ignoruoju savo norus ir viltis. 

- Bet tai nei aš gražus, nei protingas, nei miliarda turiu, kam aš tau toks reikalingas..

- Tam, kad tiesiog reikalingas.

***

Tam, kad tiesiog reikalingas. Kad tik žinotum, kaip aš sutrumpinau viska. Tu reikalingas man, nes turiu su kuo pasiginčioti, nes visada parašai, kad nori, kad bučiau šalia, nes visada parašai pirmas, nes visada išejas sugižti, nes pats pasakai, ką jauti, nes niekada nepasakai, kad pyksti, nes niekada neprieštarauji, nes neužknisi sms žinutėmis, kas 5min, nes šalia taves aš tampu kitokia. Bet žinai dėl ko man reikalingas esi labiausiai? Nes aš nebežinau, kaip būti be taves. Mes kvaili, taip sako daug kas, bet mes papildom vienas kitą, mes mokomies vienas iš kito. Kartais mes nesuprantam kas dedasi mūsų galvose, kartais mes nusišnekam, kartais mes vedam vienas kitą iš proto, kartais mes nebežinom ko norim, mes pykstamies ir taikomies. Mes skiraimies ir vėl būnam kartu. Ir taip be pabaigos, ir nežinau ar be viso šito jau pajėgčiau išgyventi, nes tai tapo mano gyvenimu visos nesamonės vedančios beprotystės link tiesiog tapo man artimos ir aš nenoriu, kad kada nors viskas baigtūsi. Noriu, kad būtum čia dabar ir visados. Man reikia tik tavo šilumos, man reikia tik tavo akių šviesos, tu man daug daugiau nei žmogus daugiau nei mylimasis.Ne nesakau, kad tu man viskas, neįsižeisk bet taip tikrai nėra. Yra brangių žmonių ir be tavęs. Bet viskas ką tu turi, tavo gėris, tavo blogis, tavo linksmumas, tavo įžulumas, tavo išsidirbinėjimai, tavo kvailystės, tavo meilumas, tavo rankos, tavo kvapas, tavo kiek vienas žodis yra man reikalingas. Nes taves man reikia, tave aš myliu.

Tuos kurie mums brangus, mes pasiruošė teisinti savo akysią iki paskutinio atodūsio ir iš visu jėgų.

Aš ir Tu, mes du skirtingi pasauliai. Aš myliu žiemą, tu nekenti šalčio. Tu valgai sveika maistą, o aš nei mėnesio neišgyvenčiau be hamburgerio. Aš neskiriu mašinų, tu žinai apie jas viska. Aš mėgstu juodą kavą be cukraus, tu išvis negeri kavos. Rytais tu miegi iki pietų, o aš keliuosi su saulę. Nekenčiu greičio ir ekstremalių dalykų, tu tai dievini. Aš neištverčiau be alaus, o tu išvis neperneši alkoholio. Ir tai tik dalis tų dalykų kuriuose mes skiriamės. Mūsų nuomonės pastoviai skirtingos, mes pastoviai ginčijamės, vienas kitam įrodinėjam savo tiesas. Bet žinai dėl to man su tavimi ir gera. Dėl to iki šiol jausmai neišblėso nei lašelio, atvirkščiai su kiekviena sekundę, jie tik stiprėja. Man patinka stebėt, kai tu visas sušalęs įeini pro mokyklos dūris. Patinka einant gatve uždavinėt kvailus klausymus apie mašinas. Patinka kai ryte paruoši man kavą, o dar maloniau stebėt kai tu miegi. Patinka tave žadint, ir girdėt ta mielą, užsimiegojusį balsą "na dar penkias minutes". Patinka važiuot su tavimi ir jaustis saugia, nors paniškai bijau greičio ir mašinų. Net tie ginčai man patinka, kai užčiaupi mane bučiuodamas. Su tavimi man gera. Užtenka but šalia tavęs, apkabint ir visi skirtumai pasilieka kažkur užnugari. Žinai, mes kaip du maži vaikai. Viena diena pykstamės, keikiam vienas kita, skiriamės. Kita vėl kartojam, kaip mus gera kartų. Dabar neiškeisčiau tavęs į nieką,kad ir kaip kartais mane be nervintum, vistiek lieki man brangus, nuo blakstienų iki kojų galiukų. Brangus. Ir nors mūsų santykiai per daug sudėtingi, net gi mums patiems. Aš vistiek priklausau tik tau. Nors kartais atrodo, kad kartu but tiesiog neįmanoma mums, bet jau daug kartu įsitikinom atskirai tiesiog neišeina. Kad ir kiek kart dar eisim skirtingais keliais, visada bus senas takelis atgal į mano širdį. Neprašyk Manes išeiti, nes kur be tavęs aš daugiau galiu eiti?

Mes niekad nebuvom panašūs.

Aš žiūriu tau į akis ir jos tokios žalios. Tu žiūri į manas ir jos tokios mėlynos.

Mano lūpų kampučiai pakyla į viršų. Tavieji nepakyla nei centimetru aukščiau.

Prisitraukiu arčiau apkabinti, jog pralinksmėtum. O tu man tari, jog nešalta.

Perveria skausmas. Tavo lūpos išspaudžia šypseną.

Aš pagalvoju:

Dieve mano, kokie mes skirtingi!

O tu man sugebi ištarti:

Ar gi mes nepanašūs?

Prisiekiu, nebesuprantu tavęs ir tavo norų.

Aš solo, o tu su savo choru.

Kiekvieną dieną tave įsimyliu nepadoriai atsargiau. Turbūt už tai, kad nepažystu. Ir vien todėl, tu man nespėjai atsibosti.

Kažkas sakė, kad nesuprato iš įrašų mes kartu ar ne. Tai jei vakar buvom ne kartu, tai šiandien jau kaip ir kartu. Taip, su mumis viskas labai painiai, viskas suktai, neaiškiai, bet mums taip gerai ir mes negalim vienas be kito, tuo įsitikinom jau daug kartų.

Tyla. Neberašo. Nepasiilgo? Nebemyli? O juk anksčiau viskas taip degė. Ilgesys draskė, o meilė liepsnojo. O gal aš klystu? Gal man taip tik atrodė, o gal per daug norėjau idealios meilės? Mano mintyse, dienom ir naktim skraido milijonai klausimų, į kuriuos atsakymų nežinau. Arba paprasčiausiai jau nebenoriu žinoti.

Kažkada labai išgyvenau, kad paliko. Bet vėl susitaikėm. Ir vėl paliko. Ir vėl kartu. Po to ilgai bandėm tylėt, neiškentėm tai aš, tai Jis. Norėjom abu, bet tylėjom. Bijojom pasakyti kažką gražaus, kad nesugriūtų paskutinis pamatas, ant kurio vos vos laikėmės. Turbūt reikėjo iš pirmo karto suprasti ir viską mesti velniop,  kristi į gilią duobę ir ten pasilikti, užsidaryti. Tiek nervų, tiek melo. Bet kartu ir nuostabių akimirkų, kurios man paglosto širdį.

Kartais bandau save įtikinti, kad meilės nėra arba, kad ji tik žaidimas, kuris be proto žeidžia, pakerta kojas ir atima tavo vienintelį gyvybės palaikymo aparatą - širdį. Bet žinau, kad ji yra. Saldi ir nuodėminga, apraizgyta melo, pavydo, gerumo ir švelnumo šakom. Kurios pastarosios dvi, dažniausiai, būna tokios trapios ir pažeidžiamos.

Kažkada girdėjau tokią frazę “ Likimas - tai tiltas, kuri tiesi mylimojo link “.  Gaila, nesugebėjau, atrodo, paprasto tilto sau nusitiest. Jis sugriūvo, vos tik paėmiau vieną lentą. O dabar be galo apmaudu ir skaudu. Nieko nesugebu deramai padaryti.

Visos dienos tapo vienodos.Visos dienos kai Tu įkvėpi be manęs, o aš iškvėpiu be Tavęs.Jokių žvilgsnių, jokių drugelių, jokių linkstančių kojų.Nieko.Liko tik prisiminimai, atnešantys vis didesnę nostalgiją.Į mano gyvenimą Tu atėjai taip staigiai ir nelauktai.O išeini iš jo taip skaudžiai, mažais žingsneliais.Ir taip skaudu, kad tai mūsų prisiminimai, pasimeta kiekviename žingsnyje.Tai mūsų rankos po mažu tampa svetimos.Tai mūsų lūpos neprasiverdamos šaukia.Tai mes su kiekvienu įkvėpimu vienas kitą pamirštam.Netgi atrodo tarsi ne mes svajojom apie vienas kitą, tarsi ne mes aukojom viską dėl jausmų. Kaip nepastebėjom, kad viskas taip nepažystama tapo.Bet žinok, jei ir niekada Tavęs nebepamatysiu,- niekada ir nepamiršiu.

Stipri mergina yra ta, kuri ryte šypsosi, lyg vakare nebūtų verkusi. Ir tai nereiškia, kad ji kiekvieną vakarą verkia dėl vaikino. Tai nereiškia, kad tai nelaiminga meilė. Tiesiog ji išlieja viską, kas jos širdį slegia. Tai, kas susikaupė bandant parodyt, kokia stipri ji yra. Bandant parodyt, jog ji neverkia. Tiesiog nemoka. Bet ji moka ir jos ašaros tokios nuoširdžios. Lašeliai iš pačių sielos gilumų ir giliausių širdies kampelių. Bet ji to niekada neparodys ryte. Ji vos atsikėlus prieis prie veidrodžio ir pasakys sau, kokia ji nuostabi. Ji susitvarkys ir tvirtais žingsniais žengs pro gyvenimą. Ji parodys kokia stipri yra, ne bet kam kitam, o sau. Ji plačiai šypsosis, nes jai nereikia gailesčio, ji nenori girdėti kvailų klausimų. Niekas nežinos kas dedasi jos viduje, nes iš jos veido nepasakytum kokia ‘xujnia’ viduje. Ji gers, keiksis, ji bus įžūli, kels pavydo scenas, ji bus šalta, ji bus miela, geraširdė, ji juoksis ir verks, bus laiminga, o gal liūdna, ji mylės ir nekęs.Tiesiog ji gyvens. Ji mylės save, tokią, kokia ji yra, nes jai atsibodo veltui leisti laiką, galvojant, kodėl ji nėra pakankamai gera, kodėl ji per prasta..

Jei jam ji per prasta, visada atsiras tas, kuriam ji bus tobula.

Kartais taip nutinka. Kažkur stovi ir supranti, kad nenori būt panaši į nieką iš tų žmonių. Nei į savo tėvus, nei į brolį, nei į nei vieną iš savo draugų. Nei į patį save. Kažkas tiksi viduje ir tu žinai, kad viskas pasikeis, viskas jau keičiasi. Ir po šio momento niekas jau nebus, kaip buvo. Bet staiga atsiranda kažkas, kas priverčia tave susigalvoti. Ir kai pradedi lėtinti greitį pradedi pastebėti begalę dalykų. Kad grižus namo raktus dedi visada į tą pačią vietą, kad rašant žinutę nustoji mirksėt, kad saulė rytais visad apšviečia nekenčiama žadintuvą, kad šiandien trečiadienis devinto, kad kavinėje groja tavo mėgstamiausia dainą. Įvairias smulkmenas. Jis verčia mane vertint kiekvieną įkvėpimą. Su juo aš tampu geresnia. Bet gyvenime visada yra momentas, kai keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka savo kelią, su viltimi, kad jie vėl susieis. Bet staiga tu supranti, kad viskas baigta. Viskas baigta ištikrųjų. Tu nebegali sugrąžint praeities. Ir tuo momentu tu supranti, kad kai kurie dalykai nutinka tik karta gyvenime. Ir nesvarbu, kaip besistengtum pajusti juos iš naujo. Tu niekada daugiau nebepakilsi tris metrus virš dangaus.

Paslaptingi žvilgčiojimai į jo pusę, paslepiant svaigulį. Ramūs lūpų prisilietimai, nerodantys aistros. Trapūs blakstienų virpesiai prie jo žando. Nedrąsus prisilietimai, kurie kas kart vis darosi aiškesni ir drąsesni. Akimirka, kai jis tavajame glėbyje, atstoja viso pasaulio laimę. Ir staiga suvoki, kad kvėpuoji juo. Jau gyveni juo. Ir Tau gera. Jis daro Tave laiminga. Ir net tyloje jau girdi skambią melodiją, skirta tik jums. Judviejų laimei.Nes jums kartu beprotiškai gera.