Nauja diena. Tas pats minčių kratinys galvoje. Tas pats beprasmis laukimas pasislėpus po savotiška “man tikrai nesvarbu” kauke. Trečias puodelis kavos, penkta cigaretė ir Nelly Furtado balsas kažkur fone. Savotiška. Liūdesys jau nebeprisega metaliniais antrankiais prie grindų ir ilgesys po truputį skaidrėja. Šypsausi. Ir gana nuoširdžiai. Sako, kad net ir nieko nejaučiančiam žmogui, nesunku šypsotis, bet ar dirbtine laime prisidengdamas gali pasijusti geriau? Kažin. Šiandien net gabalėlis juodojo kartaus šokolado mane paskandina prisiminimų liūne. Teigiamų emocijų čia nė kvapo. O sieloje telkšo balos. Ir keistas šaltis smelkiasi link širdies. Virpantys pirštai nežada nieko gero.

O aš ištversiu.

Sako, jog užtenka vienos vienintelės akimirkos, kad įsimylėtum žmogų ir gali prireikti viso gyvenimo, kad jį pamirštum. O ką daryti jei Jis ir yra visas tavo gyvenimas? Ką daryti kai pabudus vidury nakties, iškreipto sapno akivaizdoje, kartoji vieną vienintelį vardą? Atminties vorantinkliuose paišai taip gerai pažįstamas akis, švelnias aksomines lūpas. Ieškai nematomų rankų šilumos. Nėra. Nėra, rėkia į ausį realybės triukšmas. Nepaaiškinamas chaosas krinta po kojomis, nuslysta, skaudžiai nurėždamas dalį tyriausių svajonių, ir apverčia tavo mažą pasaulį. Ir dar, ir dar, ir dar kartą. Tol kol pagaliau supranti. Supranti, kad gyvenimas svetimose pasakose yra tik dar vienas žingsnis asmeninės tragedijos link.