Kaip sunku priprasti, kad tavęs nėra. Neišgirsti tavo balso, negauti tavųjų žinučių. Dienos ir naktys pilnos ilgesio, nerimo, kas bus. Jos pilnos tavo šilumos, tavo artumo, bučinių, praleistų dienų kartu. Deja, jų buvo ne daug, bet jos buvo pasakiškos. Ką man daryti? Jeigu aš negaliu tavęs ištrinti, išmesti iš savo minčių, iš savo širdies. Širdis neleidžia patikėti, jog viskas, tai pabaiga. Nejaugi pamiršim? Ištrynsim viską? Negaliu patikėti tuo. Vis dar negaliu, nes tikiu, kad tu nenori viso šito prarasti. Nejau tu nenori šypsotis, kalbėtis, juoktis? Nejau nenori su manimi pasitikti saulę, bučiuotis, stipriai apkabinti? Nejau nenori kovoti ir mokyti mane to, ko aš dar nemoku? Nejau tu nenori manęs mylėti? Nejau nenori? Po visko, apie ką mes kalbėjome, aš netikiu, kad tu gali pasakyti ne. Netikiu, kad tu gali taip lengvai viską baigti. Aš netikiu, kad tu taip greit pasiduodi. Netikiu, kad tu nuleidi rankas ir pasitrauki. Tik ne po visko, ką sakei. Tu negali. Jei tai buvo tiesa. Jei aš tau dar bent truputį rūpiu. Aš neperlipsiu per save ir nerašysiu tau. Leisiu tau ilsėtis. Ramiai. Ir galvoti. Apie viską. Nuspręsti ar tu dar nori kažkokios ateities, ar tu dar nori MŪSŲ? Ar tu dar vis tiki savo žodžiais, kad mes galime būti dar viena laiminga porelė šioje žemėje? Ar dar tiki?