- Tu niekada nesurasi tokio, kokio ieškai. Nes princai pasiliko pasakoje, o tu jau užaugai..

Kodėl visi aplinkui taip galvoja, kad aš ieškau princo ant balto žirgo? Juk aš ne princesė ir princo... nereikia man jokio princo, svarbu, kad mylėt mokėtų. 

Lūpų kampučiai nusvyra.. Ir pasipila klausimai:  Nacka, kas tau? Kas atsitiko?. Taip banalu, lyg jiems visiems tai rūpėtu.. Lyg, šie klausymai turėtu kažkokia prasmė. Šiam gyvenime, neturiu draugų, su kuriais galiu pabūt savimi.  Neturiu, žmonių kuriems galėčiau viska išsipasokot, su kuriais galėčiau tiesiog patylėt arba išsiverkt. Turėti gerą draugą, tai ne tas pats, kas turėti žmogų kuris tave supras. Kartais paprastas nepažįstamas žmogus, tave supras daug geriau, nei draugas kuri atrodo pažįsti jau tūkstančiai metų. Kartais ir man nelabai būna įdomų klausyt amžinu tų pačių problėmu iš žmonių. Nes jų problemos yra labai banalios : mane paliko vaikinas, nežinau su kurio būt, ir kt. Tai nėra problemos, tai tiesiog kažkokie laikini nesklandumai.  Ir dar pasakodama kitiems apie savo išgyvenimus, žinau, kad žmonės kam nors viską tikrai išpasakoja viska. Tai kad geriau viską išlaikysiu savyje, nei po to kentėsiu nuo apkalbu. :)

Kai vakare į mano kambario šviesą veržiasi naktiniai drugeliai, aš vis mąstau ką man padaryt kad į šviesą veržtumeis ir tu? Jei tik žinočiau, kad tai įmanoma, mano kambarį amžinai būtu šviesu. Mano kambarys būtu pati šviesiausia vietą pasaulyje, kad tik Tu kas naktį pas mane ateitum.  Aš galiu tau pažadėti, kad niekad pirmą neužmigčiau, kad tik ilgiau galėčiau pasimegauti tavo akių šviesa, tavo balso skambesiu, tavo juokų. Girdi? Aš niekada, niekada daugiau tavęs neskaudinčiau. Kvaila, kad rašydama dažnai užduodu tau klausymu. Nors tu net neskaitai mano nesąmonių, kuriomis aš gyvenu..
..Suprantu. Aš suprantu, kad po tavo saulė tiesiog neliko man vietos..
---
sukūriau šį įrašą, šiandien per Lietuviu kalbos pamoką. Tiesiog jausmu protrūkis atėjo.

Žmogus, kiek daug telpa į ši žodi. Žmogus kuri myliu, žmogus kuris yra mano draugas, žmogus kuris yra laimingas, žmogus kurio nelabai mėgstu, žmogus kurio nekenčiu.. ir dar milijonai tipu žmoniu.. Ir galiausiai Tobulas žmogus. Ar iš vis toks tipas egzistuoja? Visi sieke tos "Tobulybes" galiausiai darydami iš savęs robotą. Kuris atlikinieja užprogramuotus veiksmus. Kuris bijo suklyst, kuris neverkia, kuris baigė pamiršt ką reiškia jaust. Nemėgstu tokiu žmoniu. Visi mes esame su savo trūkumais, su savo charakteriais, su savo principais ir reikalavimais. Nesuprantu, kam reikalinga ta tobulybe. parodyt kad esi aukščiau kitu? Juk vistiek tie žmones kvėpuoja tuo pačiu oru, mėgaujasi ta pačia saulė, valgo ta pati maistą, lankosi tose pačiuosią vietose, gyvena po tuo pačiu dangumi. Argi ta " Tobulybė " viska šitą gali pakeist? Ne. Aš niekada nebuvau, ir nežadu but tobula, nei sau, nei kam nors kitam. 

Ko trūksta? Kodėl širdis taip beprasmiškai daužosi, kaip pašėlusi? Kodėl ramiai negalių užmigt? Kodėl užmerkus akis, matau tavo veidą, ir kodėl kai bandau ji paliest tu vis tolsti? Šiandien mano meile nežino, kur eiti, ir ji vis stipriau spaudžia mano širdį.