Jau kelinta diena ruošiuosi parašyti čia, tai apie ką galvoju, jau kuris laikas. Bet sėdžiu žiūriu į kvaila baltą ekraną ir negaliu minčių išdėstyt. Visos jos susipynusios, kaip tvirčiausios virvės. Bet viena dalyką galiu pasakyt tvirtai, nepaisant visko. Mano laukimo laikas jau baigėsi, užtenka laukimo, laikas gyventi. Kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti, bet reikia gyventi. Reikia susirasti vaikiną. Pastovu vaikiną, kuris mylėtu, kuris būtu šalia. Juk dabar vasara, o vasaros meilė man visada būna gražiausia. Tikriausiai tai kvaila, juk dar nepamirštos senos nuoskaudos. Tačiau jau pavargau. Pavargau nuo nežinomybės, nuo ilgesio, pavargau atstumti vaikinus nuo savęs. Tikrai šaunius vaikinus, su kuriais galėčiau būt labai laiminga. Pavargau laukt kol jis pasikeis, ir tik nusivilti juo. Tiek to, gyvenimas ties juo juk nesibaigė. Prabėgo laikas, kai galėjau laukti be perstojo ir laukti to, kas maniau, kad įmanoma. Ankščiau gal tiek būčiau laukusi, bet dabar nebeturiu tiek kantrybės. Pavargau taip gyventi. Pavargau nuolat laukti. Galbūt aš jau pasenau, kad man reikia tos šilumos, tos ramybės, tylos, kai sėdint tyli ir nieko daugiau nereikia. Todėl nebelauksiu, gyvensiu, kaip ankščiau, plauksiu pasroviui ir gal kada nors atsiras toks žmogus, kurio nereikės laukti. Kuris galbūt lauks manęs grįžtančios iš darbo, kuris visada sakys „pasiilgau, laukiu kiekvienos minutės, kada tu grįši“. Gal kada nors, bet dabar laikas eina, judu į priekį. Mano laikas jau baigėsi, vis dėlto jau norisi pastovumo, o ne laukimo. Laukimas sekina. Kiekvieną dieną tu atsikeli su mintimi, kad jis parašys, praneš, kaip sekasi. Deja. Laikas baigti mėtymus į skirtingas puses, laikas jau susirasti ir apsistoti ties pastoviu žmogumi, kuriam rūpėčiau aš, mano gyvenimas, ką aš veikiu, kodėl liūdna ar kodėl verkiu. Man reikalingas pastovumas, o nebėgiojimas iš vienos vietos į kitą. Pavargau. Užtenka laukimo, laikas gyventi.