Pastarosiom dienom sapnuoju keistus sapnus, bet jie savotiškai žavi mane. Dienom būnu susivėlus ir šiek tiek išbalus. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl geriau likti namie. Geriu daug kavos, klausau daug muzikos, darau, regis, viską, kas teikia džiaugsmo, bet kažko trūksta, kažko, ko niekad nejutau..jo rankų?

«Три метра над уровнем неба»

 X karta matytas filmas, vistiek priverte verkt kaip mažai mergaitei. Tikriausiai gilesnes prasmes filmo dar neesu mačiusi.Priverte ir vėl apie daug ką susimastyti.

Однажды это происходит. Ты стоишь где-то и понимаешь, что не хочешь быть похожим ни на кого из тех, кто тебя окружает. Ни на того ублюдка, которого только что избил, ни на своего отца, ни на брата, ни на кого из своей гребанной семьи. Ни на судью. Ни даже на самого себя. И вдруг это происходить. Что то щелкает. И ты знаешь, что все изменится. Уже меняется. И с этого момента уже ничто не будет прежним.***
  — Ты свихнулся? На мне платье от Valentino!
— Вода полезна для кровообращения. И теперь, когда твоя голова соображает немного лучше, ты в следующий раз подумай, прежде чем выплескивать на меня коктейль. И скажи Valentino, что платье смотрится намного лучше мокрым.
***
Вот видишь: немного любезности — и ты не такая уж и страшненькая.
***
— Чем хочешь заняться завтра?
— Давай сбежим! Забери меня у ворот школы и увези далеко-далеко.
— Я не вставал так рано уже больше года. Я могу проспать.
— Я доверяю тебе, Ачи.
***
— Что ты здесь делаешь? Пошли внутрь!
— Я не могу. Ачи приедет и мы сбежим!
— Что? Вы трахнетесь?
***  
 … но внезапно появляется кто-то и заставляет тебя одуматься, умерить свой пыл. А когда ты сбавляешь обороты, начинаешь замечать разные вещи: что на полке среди бутылок с текилой стоит кубок, что сейчас играет любимая песня, что сегодня вторник 13, и что Розанна готова бежать с вами прямо сейчас, хоть на край света. Разные мелочи, Клаудио… ваша дочь учит ценить меня каждый миг. Я с ней становлюсь лучше.
***
 — Ты хочешь, чтобы я был первым?
— … И последним.
***
 — Мне так хорошо с тобой. Я счастлива!
— Я счастливее. — Нет, я намного счастливее. — Как отсюда до Барселоны? — Как отсюда до неба. — Да, но все-равно я гораздо счастливее. — На сколько? — На три метра выше неба…
***
 — Что будет, если я приглашу твою сестру на свидание?
— Её парень сломает каждую косточку в твоем теле. Всего навсего.
***
Ты не найдешь такого как он. Ты найдешь того, кто сделает тебя счастливой.
*** Всегда есть момент, когда дороги расходятся. Каждый выбирает свой путь в надежде, что их дороги вновь сойдутся. И вдруг ты осознаешь, что все закончилось. На самом деле. Ты не можешь вернуть прошлое.

***

 И в этот момент, ты понимаешь, что некоторые вещи случаются всего раз в жизни. И не важно, как сильно ты будешь пытаться почувствовать это снова. Ты больше никогда не поднимешься на три метра над небом.

***

Visad viena. Vieniša. Visada susimąsčiusi. Visada kažkur kitur. Visada besišypsanti. Liūdesį
slepianti po nuoširdumu spindinčia šypsena. Arba juoku. Bet vieniša. Vieniša, kaip gėlės pasodintos atskiruose vazonuose. Viena. Bet man tai netrukdo. Tylomis busiu šalia. Tylomis išeisiu. Netrankydama durų. Nešaukdama. Kažin ar  išvis mokų pykti. Paprasčiausiai to nedarau. Tiesiog šypsaus, kai kiti nepatenkinti. Bet man kartais prireikia meilės. Visada žinau kieno numerį surinkti galėčiau. Bet nerinkų. Mintimis pas Jį nuklystų. Mintyse Jį nurengių. Įsivaizduoju, kaip save Jam atiduodu. Prisimenu Jo kūno kvapą ir prisilietimus, kurie priversdavo drebėti  kūną, kas būdavo retomis progomis.

Gulėti pievoj kryžium ir laukti, kol lietus nuplaus visą purvą nuo mano minčių ir kūno. 

Pabusti ir pamiršti širdies skausmą dėl to, ką sapnavai. 

Gerti TIK kavą, nes visa kitą darosi per daug šlykštu. 

Daug miegoti, kad nereiktų galvoti. 

Nebesvajoti, nes tik kvailiai tuo gali gyventi ir svajodami jausti gyvenimą. 

Nebebūti sentimentaliai, nes mano jausmai niekam neįdomūs. 

Juoktis, nes slepiamas skausmas pranyksta. 

Neverkti, nes man juk neskauda. 

Neprisirišti, nes tai niekam neįdomu. 

Pamiršti viską, kas buvo, nes gyvenimas ne tai, kas buvo, o tai kas yra ir tik dar bus. 

Aš stipri ir kiti man visiškai nerūpi. Gyvenu tik dėl savęs ir tik sau. Nes aš pati sau draugas.

Niekas niekada mūsų nesuprato. Niekada niekas nenorėjo suprasti. Niekada ir nesistengėm, kad mus suprastu kiti, o mes ir be žodžių suprasdavom vieną kitą. Aš atidaviau tau dalelė savęs, palikau ten, kad saugotum, kad tikėtum ir kad nepamestum, kai bus sunku.  Tau to nesakiau, bet pasiėmiau dalele ir taves, kad butu lengviau kai užgniaužia kvapą. Jeigu turėčiau kada palinkėti kam nors geriausio, tai palinkėčiau, tokios drauges, kaip tu. Kuri priima mane tokia, kokia esu, kuri vaidina su manim spektaklius, kad reikia, kuri juokiasi kartų iki ašarų ir verkia iki juoko. Aš tavyje atradau savę, nes nėra daugiau nei vienos pasaulyje kuria taip pasitikėčiau. Kuria taip tikėčiau ir kuri butu tokia laisvą ir legvabudiška, kaip ir aš. Ir žinai, tai nėra bloga savybe. Mūsų toks gyvenimo būdas. Mes esam tokios, kokios esam. Ir dabar atsimenu tas akimirkas, kai būdavo sunku, kai aplinkui visi šnekėjo tik bloga, atsimenu, kai prisitaikėm kartų prie to ir išmokom žiūrėti teigiamai. Ačiū tau, kad buvai šalia ir niekada nepalikai, kai elgiausi neteisingai, kad padavei man ranką, kai skendau, tu buvai čia, kai tave kviečiau. Myliu tave. ;*

Trečiadieniais paprastai jaučiuosi pasimetusi. Galvoje sukasi neatidėliotini kitos savaitės planai ir po truputėlį skęstu kasdienybės rutinoje. Dar kartais jaučiuosi vieniša. Skaičiuoju prabėgusias dienas, ieškau kelių praėjusių mėnesių prasminių akcentų. Ir eilinį kartą prisimenu tave. Giliai širdyje suprantu - neverta. Bet mano pačios ginklai, kuriais kovojau prieš tai kas buvo neišvengiama, pastarosiomis dienomis slysta iš rankų ir nusitaiko į skaudžiausią vietą. Ironiška. Maniau galinti kovoti su savo jausmais. Ne dabar. Nes mano žvilgsnyje dar liko atsiminimų, kurie bendri. Kiekvienas tavo akių žvilgnis man primena visas gražias akimirkas kartu. Kiekvienas ištartas žodis - nuodija mano mintis. Ir aš vengiu tavo žvilgsnio, nes galvoti, kad tai pabaiga - daug paprasčiau, nei vėl eilinį kartą bandyti surasti priežastį naujai pradžiai. O taip lengviau. Tereikia patikėti.

Praėjus pro Jį užuodi Jo kvepalus.Širdis pradeda plakti stipriau ir tu supranti, kad tiesiog tau per sunku mylėti. Supranti, kad ir tu turi principus.Tu nori atsigręžti, bet bijai. Bijai, kad jis nepadarys to paties.Nueis, tarsi pro eilinę.Ir tu neatsigręši, tu tik prilėtinsi žingsnius, kad pajaustum jį bent akimirkai ilgiau. Kad priverstum ir jo širdį plakti, bent mažumėle greičiau.. O juk Jis žadėjo nepalikti vienos, nepamiršti..Melavo?Ar pamiršo ką žadėjęs buvo?

Ir keista gi vis dėlto ta meilė, su visais savo veidais. Skausmo ir džiaugsmo. Šypsenos ir ašarų. Keistas tas jausmas, kai realiai gali jausti skausmą krūtinėje, pamačius ar sužinojus kažką, kas priverčia tavo širdį skilti pusiau. Keista, kai pavydi, beprotiškai pavydi jo, nes bijai, kad atsiras kita. Kad ji jam taps brangesnė, nei esi tu. Kad jis su ja pasijaus laimingu. Keista, kaip dažnai jis gali būti tavo mintyse. Kaip jis sugeba prasiskverbti į jas net tada, kai mažiausiai to nori, kai pyksti, kai nekenti. Jis grįžta atgal tiek į tavo mintis, tiek į gyvenimą. O taip nutinka todėl, kad jis pažįsta tave geriau nei bet kas kitas. Pažįsta tave geriau, nei tu pati. Ir tu atleidi. Vėl ir vėl. Nors kiekvieną kartą žadi, kad tai paskutinis kartas. Bet giliai širdyje suvoki, kad atleisi kiek tik reikės. Jis tikriausiai net nenutuokia, kiek suknistai daug ašarų tu praliejai dėl jo, kiek suknistų bemiegių naktų tu praleidai, galvodama apie jį. Nenutuokia, kad tu kiekvieną kartą stebiesi Jo akimis- tokias akis Dievas duoda vienam iš milijardo. Stebiesi, kaip jis gali išvesti tave iš proto. Kaip priverčia kiekvienu kūno lopinėliu jo geisti. Nes jis toks. Jis tau sukurtas. Dievo tau paskirtas.

Ša! Prašau, tik nebesakyk, kad myli..

Ar aš jo pasiilgau? Kvailas klausimas. Aš jo ilgiuosi kasdien, kasnakt.Visada..Ir aš nepasiduodu. Ne, aš paprasčiausiai paleidžiu. Nes aš visada maniau, jog žmogus, kuris nori pasilikti mano gyvenime visada suras kelią atgal.Aš niekada nemaniau, jog tikra meilė yra tų, kurie kasdien matosi, aš manau ir visada manysiu, jog tikra meilė yra tų, kurie ir vienas kito nematydami negali pamiršti. O aš negaliu..Nei viena mano širdies dalelė negali.

Noriu tokio, kuris būtų įsitikinęs,kad dėl manęs verkti verta. Tokio, kuris besąlygiškai manimi pasitikėtų, kuriam mano žodis būtų tikriausias, tik juo jis labiausiai tikėtų. To, kuris mylėtų mane tokią, kokia esu, mylėtų mane su mano bjauriu būdu, noriu tokio, kuris tiesiog žinotų kaip sutvardyti mano audringą charakterį, kuris žinotų kaip prisiaukinti ‘liūtą’.Tokio, kuris nebijodamas piktos matematikos mokytojos įlėktų į klasę, aistringai mane pabučiuotų ir tiesiog ramiai išeitų. Kuris norėtų pasimatyti be priežasties, sakydamas, kad tiesiog pasiilgo mano akių, pasiilgo mano šypsenos, balso..Tokio, kuris gyventų manimi.Kuriam būčiau VISKAS. Kuris tiesiog mylėtų už kiekvieną smulkmeną, kuris nuvalytų ašaras kada bus sunku ir džiaugtusi kartu, kai bus gera.Aš noriu tokio vaikino, kuris mokėtų verkti, mokėtų ir nuoširdžiai juoktis, noriu, kad jis neslėptų savo jausmų.Noriu žinoti visas jo slapčiausias svajones, kad galėčiau jas išpildyti.Noriu, kad jis išpildytų manąsias..Rūpintųsi, kad ir kokia bjauri tą minutę bebūčiau.Noriu, kad jis mokėtų suvirpinti širdį, kad moketų sukelti šypseną, tiesiog noriu tokio, kuris žemei slystant iš po kojų būtų šalia..

Viena karta berniukas paklausė mamos: "-Mama, o kodėl tu verki?" 

"Todėl, kad aš moteris" - atsakė mama.

"Aš nesuprantu"

"Tu šito niekada ir nesuprasi" - apkabindama sūnų pasakė mama.

Tada berniukas paklausė tėčio: "Tėti, o kodėl mama verkia be priežasčių?"

"Visos moteris verkia be priežasčių." - atsakė  tėtis.

Ėjo laikas. Berniukas užaugo, suvyriškėjo. Ir viena kart, būdamas jau vyrų, paklausė pas Dievą: - Dieve, pasakyk kodėl moteris kartais verkia, be priežasčių, kodėl??

Ir Dievas atsakė:

- Kurdamas moterį kūriau ją išskirtinė. Aš daviau jai rankas, tokias stiprias, kad jį galėtu išlaikyti visa pasaulį. Tokias švelnias, kad palaikytu vaikiška galvą. Aš daviau jai kantrybės, ant tiek stiprios, kad galėtų išlaikyti gimdyma. Aš daviau jai valia, tokia stiprę, kad eitu į prieki, kai visi krenta. Aš sukūriau ją iš vyro šonkaulio, kad jį žinotu, kaip apsaugoti jo širdį. Aš daviau jai išminties, kad jį suprastu, kad geras vyras, niekada nesuteiks jai skausmo norėdamas to. Palaikyti vyrą ir eiti su juo neabejodamai. Ir galiausiai aš jai daviau ašaras, ir teisė jas lietį kada nori ir kur nori. Tai jai reikalinga. Suprask sūnau: moters grožis slypi ne jos rūbuose, palaukuosia, manikiūre. Moters grožis slypi akysią. Kurios atveria dūris į jos širdį. Vieta kur gyvena meile.

Vis dažniau susigalvoju, kad žmonės dabar žiūri į mane ir mato mane tokia kvaila, tuščia. Vis dažniau sako, kad man nereikia vaikino, kad aš tam dar nepasiruošusi, kad mano gyvenimo ritmas, netiks niekam. Bet ištikrujų viskas kitaip. Juk aš irgi myliu, kvėpuoju juo, tirpstu jo akysią. Aš net neneigiu, kad gyvenimas be jo sudėtingas ir noriu, kad jis butu su manim. Gal būt aš net svajoju turėt nuo jo vaikų, sutikt su juo senatvę. Noriu jį supažindint su savo tėvais. Gal būt noriu, kad jis būtų tas, kuris stovės prieš mane juodų kostiumu ir aš tvirtai jam ištarsiu "Taip". Aš svajoju, kaip ir visi kiti. Tačiau pripratau jau prie to, kad žmonės mato mane stipria ir kaip man bebūtu blogą, aš dabar jau privalau šypsotis.

Begau pasitikt svajonės, nukritau, kaip visada. Jau įpratau prie to, kad mokų viska greitai ir lengvai paleist vėjais. Nebrangindama, nesaugodama, netausodama. Tokia aš. Nekenčiu saves už tai. Tikrai nekenčiu. Kvaila žiemą, jį visada man suteikia, daug vilčių ir svajoniu, tačiau atėjus pavasariui viskas sugriuna. Viskas sprogsta, kaip muilo burbulas. Burbulas kuri pučiau pati, leidau vėl sau svajot. Jau x kartų sakiau, kad niekada neleisiu daugiau sau gyvent ateitimi. Beprotiškai skauda, kai viskas griūna, o tu su ironiška šypsena, stovi ir nieko nedarai. Nes ka be darytum, tai beprasmiška. Ir tas liūdesis jau ima viršu, aš nežinau kaip su juo kovot. Nebegaliu jau net blaškitis, nes vistiek akys ieško to, ko tiesiog reikalauja kūnas. Tikriausiai žiema neaplankiusi depresiją, nusprendė mane pakankynt pavasarį. Žinot, būna taip, su žmogum apsikeiti milijonų žinučių, tačiau širdys nesuarteja nei centimetru. O dabar tiesiog noriu nematyt jo.. Ir susitikdama jį nusisukų į kitą pusia, nes jis brangus, bet noras, kad viskas baigtusi, dar brangesnis.

Sveiki mielieji skaitytojai ;)) Kadangi nenoriu teršt daugiau savo FB sienos ir pirmojo blogo, statusais, tai gi nusprendžiau sukurt šį atskira bloga skirta vien trumpoms mintims. :) Čia bus tiek rusišku, tiek lietuvišku pasisakymų, įnešta daugiau spalvų ir geresnes nuotaikos, nei ten kur viskas juodai balta. :) Tikiuosi patiks. Bučkis. 

 http://apieniekaniekaip.blogspot.com/