Vis kalu sau į galvą jog tai kvaila, bet negaliu kitaip. Tu mano gyvenimo dalis, Tu šviesa rodanti kelią naktį, Tu ašara riedanti mano skruostu, kai užklumpa vienatvė, Tu mano skardus juokas, Tu mano šauksmas be žodžių. Viskas kas nuostabu, viskas kas verčia mane gyventi, kas mane kankina. Tai TU. Ir po velnių kodėl užmiršt to jausmo tau aš negaliu ? Kai rodos pradedu užmiršti Tave, Tu ir vėl atsirandi lyg iš niekur. Primeni, kaip gera šalia tavęs, kaip gera jausti tavo artumą. Ir užpildai tą gyvenimo kertelę kurioje tuščia be tavęs. Ir kas svarbiausia aš žinau, kad mes bendraujam tik trumpam kol aš vėl nesupyksiu.. arba tu nedingsi.. Ir taip kas kartą, pasiilgstam ir grįžtam atgal. Ir kam to reikia ? Kad skaudinam save? Į tūkstančius klausimų kurie sukasi mūsų galvose mes nesugebame atsakyti.
Tūkstantį kartų sakėm jog Viskas, finišas, pabaiga. Bet tūkstančius kartų įsitikinom jog tai tik dalelė mūsų kelio. Mes negalim iškęsti nei mėnesio atskirai, vienaip ar kitaip mes stengiamies susitikiti. Lyg tai įvyko “netyčia” . Mes abu puikiai viską suprantam, nežinau kada pagaliau viskas baigsis. Mūsųs neišskiria nei atstumas, nei draugai, nei pykčiai, net laiaks nesugeba ištrinti to ką turėjom ir puikiai žinom, kad nebegalim turėti..
Kiek skaudinom vienas kitą, praradom pasitikėjimą vienas kitu. Todėl ir tik todėl, kad išmokom sugrįžti atgal mes negalim būti kartu. Nes žinom, kad visuomet galėsim grįšti atgal. Bet juk tai taip vaikiška ir beprasmiška. Kaip norėčiau turėti tiek valios, kad sugebėčiau nutraukti šitą nesamonių grandinę irpagaliau gyventi ramiai.