Ir ji pasileido bėgti jūros krantu, jautė šilta smėlį kutenantį jos pėdas. Ji žinojo, kad niekada nebebus taip nuostabu kaip kažkada buvo. Ji jautė jo rankas, jo bučinius, jo apkabinimą… Bet žinojo, kad to daugiau nebebus. Ašaros temdė akis, o ji tiesiog bėgo. Ten.. Kažkur.. Į nežinią…

Ir jie visi kalbėjo, kad ji silpna, kad ji neištvers, kad jai bus per skaudu, kad visa tai ne jai. Ir jie visi klydo. Ji ištvėrė. O dabar spjauna jums visiems į akis ir šypsosi tardama : Jūs manęs nepalaužėt. Ji šypsosi ir gyvena taip, lyg nieko ir nebūtų buvę. Lyg jos širdis nebūtų skilusi per pusę ir vilčių nebūtų išnešiojęs šaltas šiaurės vėjas. Ji eina gatve ir nemato nieko aplink, nes jai nebesvarbi kitų nuomonė. Dabar apie ją sako, kad ji ambicinga romantikė. Ambicinga, nes žino ko nori ir nebijo spjaut jums į akis, o romantikė todėl, kad tiki tikra meile.

Galima išeit ir neatsisveikint. Nebeskambint vienas kitam..

Gali atrodyt, kad ir be tavęs galiu gyventi..

Bet suprask, man sunku.

Galima išgyventi naują dieną, pamiršti aplinkybes..

Galima uždaryt duris, gal vėliau taps lengviau.

Jie sėdėjo ant savo suoliuko. Snigo. Buvo šalta, bet jis net nesiruošė jos sušildyti. Mergina jautė,kad kažkas ne taip:
-Kas Tau? Keistas tu kažkoks…
-Nieko man nėra,-nusijuokia.
Mergina laiko ašaras:
-Juk pažystu tave… Šiandien buvai su ja, taip?
-Nepradėk ką?
-Užsimerk, dabar Tau skaudės.
-Ką?
Ji atistoja ir nueina. Į veidą lyg stiklas dūžta krentančios snaigės, bet ji jų nejaučia, jos karštos ašaros jas ištirpdo. O jis net nesistengia vytis, sėdi ir šypsosi:
-Neišdrįsi manęs palikti,-sušunka ir tyliai priduria: -per daug stipriai mane myli.
Ji girdi,bet nesiruošia atsisukti. Širdis šaukia sustoti,o kūnas veržiasi į priekį. Šį kartą ji širdies nebeklausė. Mergina pasiekė namus. Įėjo į vidų ir nubėgo į savo kambary. Ji verkė. Vaikščiojo, šokinėjo, gulėjo, sėdėjo ir verkė. Ašarų niekaip nepavyko sustabdyti. Ji jautė begalinį skausmą. Juk jis buvo kitos glėby, ir vėl… Net neneigė to. Ir net nebandė jos sustabdyti.. Skambutis:
-Saule?
-m?
-Pyksti?,-susikrimtęs klausia jis.
-Tau skaudėjo… ,-ji nusikvatoja.

Tikrų tikriausia tuštuma. Pavargusios akys, jau nebeieško pažadėtosios laimės dangaus labirintuose ir šąlančios rankos iš esmės pasitenkina elektrinio šildytuvo malone. Tik širdis vis kažko nerimsta. Nesupranta ji.. Neesu tikra ir aš. Ir vis dėlto, kartais jaučiu, kad reikėtų nustoti jausti. Apsikabinusi tave jaučiuosi kažkokia svetima, atrodo kad kuo artimesni tampame, tuo labiau noriu bėgti šalin. Bijau, bijau kad pamilsiu. Bijau, kad pamilsi mane. O gal.. ne? Visgi, aš nesuvokiu, kodėl tu kiekvieną kartą man apsikabinus ar pašnekinus kitą vaikiną palydi mane priekaištingu žvilgsniu, šaipaisi ir erzini. O man galiausiai apsikabinus tave nutaisai piktą žvilgsnį ir klausi kodėl aš čia. Nepriklausomi, nepriklausomi mes - kartoji.. Bet kiekvieną kartą man išėjus pas kitus - pyksti. Jaučiu, jaučiu, kad čia kažkas negerai. Jaučiu, kad kažko trūksta.

Pirmą kartą gyvenime sėdžiu ir gailiuosi dėl to, kad žaidžiu žmonėmis. Antrą kartą gyvenime galvoju - gal tai meilė? Ir gal tūkstantąjį kartą gyvenime abejoju savo jausmais. Pabėgti, užmigti, iškęsti, suprasti, išklausyti, patirti, nuspręsti.. jausti. Sukuosi kaip pakvaišusi, nenumaldomos aistros sūkuriuose. Ir vis dar viliuosi, kad tai tikra. Bėgu nuo tavęs, statausi sau sienas, slepiu rankas ir akis. Slepiu viską, kas gali išduoti šiltus jausmus. Ignoruoju. Ignoruoju savo norus ir viltis. 

Eilinė naktis prie plačiai atverto lango traukiant trečią cigaretę iš eilės. Ketvirtadieniais paprastai jaučiuosi pasimetusi. Galvoje sukasi neatidėliotini kitos savaitės planai ir po truputėlį skęstu kasdienybės rutinoje. Dar kartais jaučiuosi vieniša. Skaičiuoju prabėgusias dienas, ieškau kelių praėjusių mėnesių prasminių akcentų. Ir eilinį kartą prisimenu tave. Giliai širdyje suprantu - neverta. Bet mano pačios ginklai, kuriais kovojau prieš tai kas buvo neišvengiama, pastarosiomis dienomis slysta iš rankų ir nusitaiko į skaudžiausią vietą. Ironiška. Maniau galinti kovoti su savo jausmais. Ne dabar. Nes mano žvilgsnyje dar liko atsiminimų, kurie bendri. Kiekvienas tavo akių žvilgnis man primena visas gražias akimirkas kartu. Kiekvienas ištartas žodis - nuodija mano mintis. Ir aš vengiu tavo žvilgsnio, nes galvoti, kad tai pabaiga - daug paprasčiau, nei vėl eilinį kartą bandyti surasti priežastį naujai pradžiai. O taip lengviau. Tereikia patikėti

Vakarai, kai arbatos puodelyje plaukioja tūkstančiai beprasmių minčių. Naktys, prie atverto lango, rūkant kelias cigaretes iš eilės ir laukiant stebuklo, vos vos apšviestoje gatvėje. Keli naktiniai taksi. Balti namų stogai. Ir tas trapus jaukumas atsispindintis kitų žmonių languose. Tūkstančiai gyvenimų, tūkstančiai minčių. Tas pats miestas ir ta pati šalta naktis. Ir koks keistas kartais tas nenoras, kad ateitų rytas. Šilkinis, lyg netikras, tamsiai mėlyno dangaus skliautuose. Nes dabar gera mėgautis ramuma, ta pačia melancholiška melodija ir užsispyrėliškai tikėti, kad ši naktis priklauso man.

Daug žmonių gyvenime aš užkasiau. Daugumai draugų nebeparašau. Daugumą ignoruoju, nes jų nemėgstu, tačiau to negaliu jiems pasakyti, NIEKAIP. Daugumai neatrašau. Apie kai kuriuos net nebepagalvoju, net nebeprisimenu jų, užmiršau juos. Apie kai kuriuos ištisai galvoju, bet nebendrauju. Su keletą susipykau, nebepataisomai. Labai daug kas mano, kad juos pamiršau, kad man jie neberūpi, bet tai netiesa. Visi galvoja, kad aš užsimerkiau, atsukau nugarą ir parodžiau vidurinį pirštą. Atleiskit, bet klystat. Aš labai dažnai jus visus prisimenu, labai dažnai galvoju apie jus, noriu pasiūlyti susitikti, paglostau tų nuostabių prisiminimų pilvukus, peržiūriu nuotraukas, paskaitinėju laiškus, paverkiu arba šypsausi, nes man malonu visą tai prisiminti. Yra ir žmonių, su kuriais tiesiog nebebendrauju, kad ir kaip norėčiau toliau bendrauti. Aš nesu pati tobuliausia draugė žemėje, bet, atleiskit, niekas nėra tobulas..

*Šią vasarą labai susigyvenau su savimi.
*Išmokau prižiūrėti mažus vaikus.
*Supratau, kad turėčiau labiau branginti savo plaukus.
*Įvykdžiau svarbiausią savo vasaros uždavinį.
*Supratau, kaip myliu savo drauges ir kokia svarbi man yra mano šeima.
*Užsiauginau nagus ♥
*Išsiaiškinau, kad esu shoppaholic’e ir man reikėtų kuo rečiau lankytis parduotuvėse :)
*Pabendravau su nemažai naujų žmonių. 
*Nebeskirstau žmonių pagal amžių.
*2 mėnesius gyvenau visai kitu gyvenimo tempu, nei esu pripratus.
*Supratau, kaip myliu Lietuviškus orus už jų įvairiapusiškumą.
*Jaučiuosi daug labiau subrendus.


Džiaugiuosi, kad ši vasara buvo būtent tokia. Dabar kaip niekad vertinu tai, ką turiu ir esu kaip niekada užtikrinta, kad viskas visada bus gerai.
Svarbiausia - jaustis laiminga.

-Ar galėtum atnešti servetėlių?
-Kam tau?
-Sloguoju.
-Verki?
-Ne.
-Dėl jo?
-Ne.
-Kas buvo?
-Nieko.
-Tai vėl nieko neįšėjo?
-Neklausinėk ir atnešk man servetėlių.
-Gerai gerai..Nebeprasidėk su Juo..Matai,kad jau nebepirma karta.
-Eik šikt..
-Tai man šikt eit ar servetėlių paimt??
Įrašas for Sofija, inai supras kodėl butent jai. ;-*

Jis negali mylėti tokių kaip Ji..

Na gerai gerai.
JI apsimes,kad JIS jai nerūpi.
-Labas.
-Labas,-nusuka akis į šalį,bet pro kamputi stebi ką jis daro.
-Tai neapsikabinsi?
-Ech,-bando apsimesti,kad nelabai to nori,bet džiūgauja ,,O dieve,nori apsikabint..Aleliujaa..,, Jie apsikabina.
-O aš tavęs pasiilgau,-JO veide šmestėli šypsena.
-Am.Ir aš tavęs,-tramdomas dydelis šypsnis ir džiaugsmo šūksniai.
-Na,tai..Susimatysim vėliau.
-Aha.
Ir jų keliai išsiskiria.JIS pas savo draugus,JI pas savo.Bet vėliau jie nesusitinka.Nes jie apsimeta,kad jiems nerūpi.Ir ką gero tai žada?
Skausmą,ašaras,išsiskyrimą,sudužusias svajones ir jų šukes?
Kiek daug žmonių daro tokias klaidas.Bet jie to nesupranta.
Ir kur rasti suvokimą? Savyje.

O ta melodija neša toli.
Priverčia susimąstyti.
O kartais taip norėčiau neturėti minčių,bet vienas žmogus pasakė,kad be jų nebūčiau žmogus.
Sutinku.
Ko gi vertas gyvenimas jei jis pilnas tuštybės?Pilnas tuščių tarpų.
Juk ,,nesi tobulas jei kvėpuoji vien oru” .
O ko verta tobulybė..?
Geriau pasiklausysiu tos melodijos ir nuskrisiu toli toli,vien tam,kad trumpam atitrūkt..Per daug mąstyti irgi nesveika..
Tada gali susikurti tobulą pasaulį,su tobula aplinka,tobulais draugais,o sugrįžęs į realybę nusivilt pamačius,kad neviskas taip kaip tu įsivaizdavai..

Love of my life, my soulmate 
You're my best friend 
Part of me like breathing 
Now half of me is left 
Don't know anything at all 
Who am I to say you love me 
I don't know anything at all 
And who am I to say you need me 
Color me blue I'm lost in you 
Don't know why I'm still waiting 
Many moons have come and gone 
Don't know why I'm still searching 
Don't know anything at all 
And who am I to say you love me 
I don't know anything at all 
And who am I to say you need me 

Hope: Who Am I To Say 

daina grojanti ant repyt'o jau šimtaja karta ir vis dar neatsibostanti.

Saulės spinduliai be jo šypsenos niekas. Šiltas vėjas neglosto, jei jis nestovi šalia. Paukščių čiulbėjimas ne mielas ausei, jei šalia negirdžiu jo balso. Žiedlapiais nuklotas kelias virsta prąraja jei jis neina kartu. Gilus ir žydras dangus verkia, kai jis laiko kitą savo glėbyje. Gėlės nustoja žydėti, kai jis kužda meilius žodžius kitai. O gal vis dėl to, tai jo šypsena nieko verta, be saulės spindulių? Galbūt aš niekad nebandžiau paleisti jo rankos, kai vėjas glostė mano plaukus ir nuogus pečius… Galbūt jis niekada nemokėjo patylėti, dėl to negalėjau tyloje išgirsti koks nuostabus paukščių čiulbėjimas iš tiesų yra. Galbūt jis niekada ir nėjo kartu, jis ėjo tik šalia… Galbūt verkiu aš, o ne lietus, kai jis savo glėby laiko kitą. Galbūt aš nepastebiu nuostabių žydinčių gėlių per savo neapykantą pasauliui? Pasauliui, kuris rodos niekuo dėtas… Pasauliui, kurio naktys kartais būna vienintėlė paguoda. Kurio saulės spinduliai priverčia nusišypsoti. Pasaulio, kuris galų gale niekada neverkia dėl meilės, ir nekaltina visko, kas aplink jį. To pasaulio, kuriam nereikia kažko kito, kad jis mokėtų džiaugtis kiekviena akimirka. Jam nereikia… Nes jis džiaugiasi savim. Tik visada ant savęs pyksiu dėl vieno… Jis ir yra Mano Pasaulis.

Kai vasara pasibaigs ir paskutiniai šildantys saulės spinduliai nusileis ant tavo delnų. Jie ten neišgyvens, nes tavo delnai lediniai. Šalti ir svetimi delnai kuriais kažkada mano plaukus lietei. Tu nusišypsosi, lyg žinodamas, kad tuomet ir aš apie tave galvosiu. Tuomet aš tavo dovanotas rožes prisiminsiu. Įkvėpsiu jų kvapo. Užsimerksiu, ir prisiminimuose liūdesį skandinsiu. Eisiu basomis rudenio pasitikti. Pakelyje sutiksiu tave, bet į tavąją pusę neatsisuksiu, nors jausiu, kaip tavo akys man nugarą degina. Savo žvilgsniu manąjį sugaut bandysi. O aš eisiu į priekį, nors ir rudenio lapai po kojomis pinsis. Nesustosiu, nes tu tik to ir sieki. Eidama netyčia pėdą į balą pastatysiu. Susirauksiu, juk šalta. Nepaisant to aš eisiu toliau, ne eisiu, o striksėsiu ant vienos kojos, kad kita tuo metu išdžiūtų. Spėju pavargsiu, taigi teks prisėsti ant pakelyje esančio suolelio. Anksti sutems, vakaro žibintai kvatos iš mano nelaimės. Suskris prie suolelio balandžių pulkas. Duonos trupinių lyg atleidimo maldaus. Atleisti aš nemoku, o duonos šį kart su savim neprigriebiau. Taigi nieko nepešę jie nuskris. Liksiu ir vėl viena. Nors ne, liksiu su vėju, kuris lyg kadaise tavo delnai-mano plaukus glostys. Ir dar su savo pėda, jau pradžiūvusia. Šauni kompanija. Bet tavo apkabinimo vis viena truks. Nors mažo apkabinimo, kad pajausčiau jog vis dar gyveni, jog vis dar esi šiame pasaulyje, kad ir ne su manimi. Ir jei kada reikėtų, aš tau padėčiau ieškoti laimės, manąjame glėbyje. Bet greičiausiai laimės tu turi užtektinai. Ir apskritai, ką aš čia šneku, juk pas mane laimės nerastum. Velniai žino kur ji užsislėpus. Aš pati jos nerandu. O liūdesys-visada pats pirmas vakarais prakalba ir prisiminimus grąžina. Ir pasipila lašeliai sūrūs iš akių. Užsidedu akinius nuo saulės, kad mano kambario sienos ir lubos nematytų mano skausmo. Nemėgstu skaudinti aplinkinių.
O kad žinotum, kaip aš pasiilgsiu vasaros. Labai labai labai. Labiau nei tavęs. Labiau nei tavo bučinių, aš pasiilgsiu karšto šokolado. Labiau nei tavo prisilietimų, aš pasiilgsiu bangų, kurios nuodėmes ir liūdesį nuplaudavo. Pasiilgsiu saulėlydžio, labiau nei tavo gilių akių. Bet pripažinsiu, galbūt kartais vakarais man pritruks tavo juoko. Švelnaus juoko prieš miegą, kuris sielą džiugindavo. O šiandien vakare aš klausysiuos tylos, galbūt ji tavo meilę atstos.

Ir skaičiuoju dienas kada busim laisvi ir nevaržomi ,kada galėsim pasiduoti vienas kitam ir būsim .Pagaliau. Tik neišsigąsk, juk viskas bus gerai,tai turėjo ivykti senai.
Jei tik leisi nusidėsiu ir būsiu Tavo.
Jei tik leisi .

Sakykit ką norit, bet jau jaučiu rudenį. Tiesą sakant, netgi jį užuodžiu. Vakar, berūkydama balkone bandžiau vis gyliau ir gyliau įkvėpti. Tikrai, kvapas to pačio lietaus, mažumėlę šalto oro ir tuštumos gatvėse. 
Iš tiesų tai truputėlį ilgiuosi jo. Noriu vėl eiti su lietsargiu ir šiltu paltu per šlapius lapus, gerti daug daug kavos draugės balkone ir kaip kokonui susisukti į pledą priešais langą. Šiandienos diena tam puikiai tinka.
Jaučiu ramumą. Ramumą, kurią atneša ruduo.