Visos dienos tapo vienodos.Visos dienos kai Tu įkvėpi be manęs, o aš iškvėpiu be Tavęs.Jokių žvilgsnių, jokių drugelių, jokių linkstančių kojų.Nieko.Liko tik prisiminimai, atnešantys vis didesnę nostalgiją.Į mano gyvenimą Tu atėjai taip staigiai ir nelauktai.O išeini iš jo taip skaudžiai, mažais žingsneliais.Ir taip skaudu, kad tai mūsų prisiminimai, pasimeta kiekviename žingsnyje.Tai mūsų rankos po mažu tampa svetimos.Tai mūsų lūpos neprasiverdamos šaukia.Tai mes su kiekvienu įkvėpimu vienas kitą pamirštam.Netgi atrodo tarsi ne mes svajojom apie vienas kitą, tarsi ne mes aukojom viską dėl jausmų. Kaip nepastebėjom, kad viskas taip nepažystama tapo.Bet žinok, jei ir niekada Tavęs nebepamatysiu,- niekada ir nepamiršiu.