Kartais taip nutinka. Kažkur stovi ir supranti, kad nenori būt panaši į nieką iš tų žmonių. Nei į savo tėvus, nei į brolį, nei į nei vieną iš savo draugų. Nei į patį save. Kažkas tiksi viduje ir tu žinai, kad viskas pasikeis, viskas jau keičiasi. Ir po šio momento niekas jau nebus, kaip buvo. Bet staiga atsiranda kažkas, kas priverčia tave susigalvoti. Ir kai pradedi lėtinti greitį pradedi pastebėti begalę dalykų. Kad grižus namo raktus dedi visada į tą pačią vietą, kad rašant žinutę nustoji mirksėt, kad saulė rytais visad apšviečia nekenčiama žadintuvą, kad šiandien trečiadienis devinto, kad kavinėje groja tavo mėgstamiausia dainą. Įvairias smulkmenas. Jis verčia mane vertint kiekvieną įkvėpimą. Su juo aš tampu geresnia. Bet gyvenime visada yra momentas, kai keliai išsiskiria. Kiekvienas pasirenka savo kelią, su viltimi, kad jie vėl susieis. Bet staiga tu supranti, kad viskas baigta. Viskas baigta ištikrųjų. Tu nebegali sugrąžint praeities. Ir tuo momentu tu supranti, kad kai kurie dalykai nutinka tik karta gyvenime. Ir nesvarbu, kaip besistengtum pajusti juos iš naujo. Tu niekada daugiau nebepakilsi tris metrus virš dangaus.