Ramuma. Pasiilgau jos. Mėtų arbata, jazzu muzika, skambanti kažkur fone ir mintis. Senei nesijaučiau taip. Senei neberašiau savo žodžiais. O šiandien minčių neįprastai daug. Ir kaip ne keista, jos dvelkia pastiles spalvomis. Nebe pilkos, nebe liūdnos. Mintyse sudėlioti gyvenimo tikslai. Bet vis dar šiek tiek kankinanti egzameninę depresija, neleidžia pilnai atsidust. O jis? Jis retkarčiais paskaidrindavo mano dienas, sukeldavo šypseną, suteikdavo meiles. Tačiau kartu atnešdavo ir dideli liūdesį. Nuolatinis šaltumas būnant su juo, kuri jaučiau kiekviena savo kūno ląstelę. Kiekviena kart išeidamas jis žudė dalį manęs, būtent tą dalį, kurį kiekvieną kartą jam išėjus pažada nebe įsileisti atgal. Šiltos rankos, bučkiai, apkabinimai, šypsena, kupetinai. Tai aš patyriau būdama su juo, per šiuos pusę metų. Ir žinot jos buvo labai nuostabios, nors kartais būdavo visiškai pilkos. Bet grįžus atgal aš visiškai nieko nekeisčiau. Nes dabar turiu labai mielu prisiminų. Po šios nakties mintis apie ji pasikeitė. Nebe manau, kad jis yra toks trenktas, toks nerimtas ir toks išprotėjąs, kaip man atrodę iki šiol. Jis yra begalo mielas, kažkiek rimtas, ir labai švelnus. Ištikrūjų labai fainas vaikinas. Vaikinas kuriam gyvenime linkiu didžiausios sėkmės, nes jis to tikrai vertas. Nesakysiu, kad nebeleisiu jam sugrįžt, kad pamiršiu jį ir kitokias nesąmones, dėl jo ir trečią valandą nakties paliksiu šilta lovą, jei jam to reikės. Šiandien aš kaip niekad suvokiu, kad mano gyvenime jo per daug. Aš ilgai ruošiausi išeiti pirma, palikti pirma, nebe atrašyti niekada. Bet žinau viena, aš visada busiu šalia, nesvarbu kiek merginu jis bučiuos, mylės, apkabins, kutens, glaus prie saves, niurkys, aš visada busiu jeigu jam to reikės. Ir man nei kiek neliūdna suvokti, kad niekada nebūsiu jam vienintele, kad niekada nebusiu ta dėl kurios jis kvėpavimą pamirš. Niekada ir nesistengsiu tokia but. Užtenka ir to, kad karts nuo karto mes užmiegam vienoje lovoje, apsikeitę tūkstančiais bučinių ir x aistros akimirkų. Tikriausiai taip yra geriausia, nes dabar mano gyvenimas labai pasikeis. Studijuoti dvejuose vietose vienų metų, įskaitant darbą ir teisių laikymąsi, tikrai bus sudėtinga. Ir laiko pilna vertiems santykiams tiesiog nebus pakankamai. O gal tas greitas gyvenimo tempas, atvirkščiai padės suprasti, kaip gera turėti ta, ką galima apsikabint po sunkios dienos. Bet pagyvensim, pamatysim, kaip viskas bus toliau. O dabar su šypsena ir pasteliniu spalvos gyvenimų skubų pasitikti neaiškaus rytojaus. Bučkis visiems mano mieli skaitytojai. :*