Ilgau bandžiau atsisėst prie šio įrašo. Tik nežinau kodėl atsidarydama naujo įrašo langą ilgai sėdėjau ir negalėjau sudėlioti, nei vienos minties. Visos mintys tokios lengvos, svajingos ir kartu tokios sunkios. Ištikrujų net nežinau nuo ko pradėt. Būna tokie momentai, kai tiesiog nebe supranti savo poelgių tikslo. Tikriausiai mano poelgiai visada prieštarauja vieni kitiems. Tai pat, kaip žodžiai, išsireiškimai. Kartais net pačiai save suprast niekaip neeina. Vat kada nors svajojot apie meilė? Ar mąstėt kas ji yra? Ar žinot, kodėl jos taip trokšta kiekviena jūsų esybės dalelė? Kodėl mes jaučiam tokia tuštuma būdami be mylimo žmogaus? Kodėl taip sunku atsitiesti po dar vieno mėginimo mylėti ir būti mylimam? Ar susimastėt? Paskutiniu metų pradedu suprasti, kad meilė turi du laipsnius, tai santykiu pradžioje, ir po to. Juk visada yra mieli patys pirmieji jūsų susitikimai, pirmieji prisilietimai, bučiniai, pirmosios naktys, pirmi prisipažinimai. Santykiu pradžia visada dvelkia miela romantika. Tačiau laikui einant viskas pasikeičia. Tu pripranti prie to žmogaus. Visiškai prie jo atsipalaiduoji, elgiesi natūraliai, nesistengi sukelti įspūdžio ir nebijai atrodyti kvailai. Susitikimo vietos pasikeičia, dažniausiai jos virsta tavo arba jo namais. Buvimas vienoje kompanijoje tampa vis retesnis, stengiesi dažniau kažką veikti be to žmogaus. Ir tada ateina toks jausmas, kai atrodo, kad nebe myli. Atrodo, kad geriau būti atskirai, pradedi pastebėti kitus objektus kurie galėtu būti tavo simpatija. Atrodo, kad ta meilė apie kuria tu rėkei visam pasauliui kažkur pasimeta, kažkur išgaruoja. Tada tu mėti viska po velnių ir kuriesi nauja gyvenimą. Vėl nauja santykiu pradžia, naujas žmogus. Atrodo viskas turėtu eiti puikiai. Tačiau laikui einant mes visi pradedame lyginti du skirtingus asmenys, pradedam ieškoti panašumu, pradedam ieškoti kažko to paties, kitame žmoguje. Tokiais momentais dažniausiai suvokiame, kad praradome kažką iš ties labai brangaus mums. Pradedame ieškoti praeities. Klausytis dainų, skaityti pokalbius, prisiminti prisiminimus.   Ir po truputi jausti jausmą, kuri mes sakėme, kad pamiršome. Ištikrujų labai sunkų suvokti, kad prikalbi žmoguj tiek daug, sakai, kad jo nekenti, kad jis tau šlykštus, kad nenori jo matyti, o po kažkiek laiko suprasti, kad būtent šis žmogus yra tavo meilė. Tiesiog ta meilė apsitraukia rutina. Išgaruoja romantika. Tačiau žmogus lieka. Taip, tai yra mano situacija. Ir man taip sunku tai pripažinti, kad pusę metų atgal man tiesiog aptemo protas, mane tiesiog užvaldė aistra. Taip saves nekenčiu. Kaip galėjau skaudint Ta kuris mane taip mylėjo, kuris dėl Manes galėjo viska. Ir kai tai suvoki, tiesiog bandai grįžti atgal nuleidus galvą, vis dar tikėdamasi, kad tas žmogus visa laiką to laukia. Laukia kol grįš ta idiote. Ir ji grįžta. Nieko nesakydama, nieko neaiškindama, tiesiog ateina nuleidus galvą. Ir žinot būna labai miela, kai tave apkabina, stipriai prispaudžia prie saves ir pasako, kad tu tikra DŪRA. Bet vistiek nepaleidžia. Vis tiek lieka šalia. Gal ne taip artimai, gal ne taip atvirai, bet lieka. Ir tai  tu pradedi vertinti labiau, nei ankščiau. Jo širdies dužiai skamba dar garsiau, nei kažkada. Prisilietimai virpina dar labiau. Lūpos tampa saldesnes begaliai kartų. Tai yra meilė. Kai tu tiesiog negali pamiršti ir nepamiršti, nors ir sakai, kad įsimylėjai kita žmogų. Ar galima vadint tai įsimylėjimu, kai būdama su juo, vistiek ieškai to paties artimo žvilgsnio, to paties prisilietimo. Ne. Tai ne meilė. Nei vienas nežino kas yra ta meilė, niekas jos neapibūdino, nors žodžių apie ja tikrai yra ne mažai. Meilė yra viskas, ir tai viskas ką mes apie ją žinome. Nereikia jos painioti su aistra, susižavėjimu ir kitais paviršutiniškais jausmais. Tai ne meilė, tai net ne jos dalys. Tai tiesiog laikinas etapas, kuris arba virsta kažkuo daugiau, arba sugriauna kažką svarbaus. Mes niekada negalime pamylit iš naujo, tol kol nenustojame mylėti seno. Parašiau čia tiek daug, tiesiog norėdama, kad visi pasimokytumėte iš kvailos idiotes, kuri pereina per viska šita dabar. Niekada nedarykit taip NIEKADA, nes tai pats šūdiniausias jausmas pasaulyje, tai pats skaudžiausias dalykas pasaulyje, tai didžiausia klaida. Tiesiog mylėkit. Kurkit romantika, neleiskit santykiams skęst rutinoje, neleiskit aistrai susukti galvos. NIEKADA. Paskui tenka mokėt už tokius poelgius labai brangiai. Labai..

Kai nieko neturi, manai, jog tiks bet kas. Bet kai turi bet ką, nes praradai kažką brangaus, supranti, kad geriau niekas ir skaudanti širdis, nei tas, kam žiūrint į akis matyti mylimojo žvilgsnis.

Toks jausmas, kad šie žodžiai rašyti būtent man..ir kada pagaliau viskas pasibaigs? 

Gerai, skausmo man užteko, leisiu Tau išeiti. Leisiu, jei prižadi daugiau niekada nesibelsti atgal į mano pasaulį. Jei prižadi daugiau neatsiprašinėti už klaidas. Jei prižadi, kad šis tavo poelgis taip pat nebus klaida. Jei prižadi nepasiilgti. Jei prižadi pamiršti mano telefono numerį ir daugiau man neberašyti. Jei prižadi daugiau apie mane negalvoti. Jei prižadi pamiršti mano svajones kuždėtas tau į ausį. Jei prižadi dažniau šypsotis. Jei prižadi pamiršti vietą, kurioj mes visada susitikdavome. Jei prižadi pamiršti visą kartu praleistą laiką ir jei prižadi išmokti pildyti pažadus, tada, tik tada aš leisiu Tau išeiti.

O aš tau galiu prižadėti, kad tau išėjus, tikrai neprašysiu gryžti.

Vakaras, kai nusiraminti nepadeda, net mėtų arbatą. Kai mintis šokinėja viena prie kitos. O svarbiausia nebežinau, nei kam, nei dėl ko. Nors vakar tvirtai žinojau ko noriu, šiandien vėl visi planai keliauja šuniui ant uodegos. Visas mintys užvaldžiusi rutina. Jau ketvirta dieną neišeinu iš namų, neskaitant parduotuvės. Mokausi, mokausi ir dar karta mokausi. O kam? Koks tų mokslų tikslais? Baigt mokyklą, aukštąją, darbas? KAM? Kad gyvent tokį gyvenimą kaip daugelis? Ar duot tėvams priežastis pasikujkuoti prieš draugus? Kad ateiti, turėt pinigų, nuostabius namus, sugebėt nusipirkt viska ko nori? Taip gyvenime tai yra reikalinga, bet siekdami to, mes paleidžiame tai, kas mums turėtu nešti tikrąja laimė. Gal man dar per anksti apie tai galvoti, bet po velniu, kaip nerėkčiau visam pasauliui, kad meilė yra klampus šūdas, aš bijau likt viena. Bijau grįžt į namus, kuriuose niekas nelauks. Bijau ruošt vakariene ar rytine kavą sau vienai. Bijau lovoje, naktimis užmigt viena. Po velniu aš bijau tos supystos vienumos. Gal tai skamba durnai iš aštoniolikmetės lūpų, bet jau pats laikas pradėt apie tai galvoti. Juk jau dabar prasideda tikras gyvenimas. Ir laisvo laiko tiesiog nebeliks. Artimiausios draugės turi kažką, su kuriais jau ne mėnesi ir ne du, esa kartu. Viena gyvena kartų, išdraugavus teriejus metus. Viena jau keli mėnesiai dalinasi savo miegu. Kitos tiesiog myli ir esa mylimos. O aš viena. Ir tai yra labai skauda. Labai. Kai kalbi su joms ir skype pamatai, kad jos dabar ne vienos, kai jos pasakoja, kaip jas nustebino, kaip jos leidžia laiką. O ką joms galiu pasakyt aš? Mane arba skaudina, arba myli per daug. Per daug nebūna? Patikėkit būna, o tada net vemt verčia tokia meile. Idomu, ką aš tokio padariau, kad gyvenimas mane šitaip dulkina? Žinau, pati skaudinau mane mylinčius žmonės arba vaikinus kuriems aš nuoširdžiai patikau. Buvau šalta, egoiste, siekianti tik to, ko pati norėjau, ir idiote. Va dabar galiu didžiuotis, pasiekiau ta ribą, kai išsipasakot galiu tik čia, arba draugei kuri neturi ką veikt. Nes daugelis išgirdė, apie mano vienatve sako, kad tokia kaip aš negali but viena. Gali ir yra. Koks man skirtumas iš to dėmesio kurio sulaukiu iš x vaikinu, pažinčių svetainėse, gatvėse? Jie visi nori tik vieno. O aš tik noriu, kad mane mylėtu. Mylėtu nuoširdžiai, mylėtu ne už išvaizda, ne už reputacija, ne už veiksmus, mylėtu už viska. Nuo galvos iki pirštu galiukų. Kuriam rūpėtu kaip aš jaučiuosi ir ką išgyvenu. Šiandien būtent tokia diena, kaip man reikia šalia meilės. Reikia apkabinimo, palaikymo ir supratimo. Šiandien kaip niekad springstu savo supystos vienatvės šukėm. Šiandien man nereikia to, dėl kurio vis dar trankosi širdis, nors jo apkabinimas mane irgi labai nuramintu, šiandien man reikia kažko artimo, švelnaus. Šiandien man reikia tų apkabinų iš praeities, kada apkabina ir jauti, kad tave myli ir saugo. Reikia nes aš pamečiau savo gyvenimo stimulą. Reikia, kad apkabintu ir aš vėl galėčiau mąstyti pozityviai ir aš vėl galėčiau gyventi. 

PRAEITIE APKABINK MANE PO VELNIU.

Jau kelinta diena ruošiuosi parašyti čia, tai apie ką galvoju, jau kuris laikas. Bet sėdžiu žiūriu į kvaila baltą ekraną ir negaliu minčių išdėstyt. Visos jos susipynusios, kaip tvirčiausios virvės. Bet viena dalyką galiu pasakyt tvirtai, nepaisant visko. Mano laukimo laikas jau baigėsi, užtenka laukimo, laikas gyventi. Kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti, bet reikia gyventi. Reikia susirasti vaikiną. Pastovu vaikiną, kuris mylėtu, kuris būtu šalia. Juk dabar vasara, o vasaros meilė man visada būna gražiausia. Tikriausiai tai kvaila, juk dar nepamirštos senos nuoskaudos. Tačiau jau pavargau. Pavargau nuo nežinomybės, nuo ilgesio, pavargau atstumti vaikinus nuo savęs. Tikrai šaunius vaikinus, su kuriais galėčiau būt labai laiminga. Pavargau laukt kol jis pasikeis, ir tik nusivilti juo. Tiek to, gyvenimas ties juo juk nesibaigė. Prabėgo laikas, kai galėjau laukti be perstojo ir laukti to, kas maniau, kad įmanoma. Ankščiau gal tiek būčiau laukusi, bet dabar nebeturiu tiek kantrybės. Pavargau taip gyventi. Pavargau nuolat laukti. Galbūt aš jau pasenau, kad man reikia tos šilumos, tos ramybės, tylos, kai sėdint tyli ir nieko daugiau nereikia. Todėl nebelauksiu, gyvensiu, kaip ankščiau, plauksiu pasroviui ir gal kada nors atsiras toks žmogus, kurio nereikės laukti. Kuris galbūt lauks manęs grįžtančios iš darbo, kuris visada sakys „pasiilgau, laukiu kiekvienos minutės, kada tu grįši“. Gal kada nors, bet dabar laikas eina, judu į priekį. Mano laikas jau baigėsi, vis dėlto jau norisi pastovumo, o ne laukimo. Laukimas sekina. Kiekvieną dieną tu atsikeli su mintimi, kad jis parašys, praneš, kaip sekasi. Deja. Laikas baigti mėtymus į skirtingas puses, laikas jau susirasti ir apsistoti ties pastoviu žmogumi, kuriam rūpėčiau aš, mano gyvenimas, ką aš veikiu, kodėl liūdna ar kodėl verkiu. Man reikalingas pastovumas, o nebėgiojimas iš vienos vietos į kitą. Pavargau. Užtenka laukimo, laikas gyventi.