Artėjanti tėčio diena, man atneša dideli liūdesį. Šiandien nusprendžiau parašyti laišką tam, kas mano gyvenime turėjo but svarbiausias.

Labas Tėti,

Tikriausiai nustebsi, kad tau rašo tavo pirmoji, vyriausioji dukra. Kuri mažai bendravo su tavimi, kuri vengė taves visa gyvenimą, lyg didžiausio priešo. Nebuvau teisinga su tavimi, dėl to niekada sau neatleisiu. Jei tik bučiau sugebėjus palikt visas nuoskaudas, kurias tu atnešei į mano gyvenimą ir pasikalbėti su tavimi. Bet aš tikiu, kad ir tau buvo nelengva. Juk kiek žinau aš visada buvau laukiamas vaikas. Visada Manes norėjai. Ir tikiu, kad visada mylėjai ir mamą. Vat tiesiog toks gyvenimas neteisingas, nei man, nei tau, nei kam nors kitam. Ištikrujų man labai skaudu žinot priežasty, dėl kurios tu buvai atskirtas nuo Manes. Tik pasakyk, ar bent karta susimąstei apie mane? Ar pagalvojai koks mano gyvenimas, ką aš išgyvenų, kaip aš jaučiuosi? Aš kaskart prieš miega, pagalvoju apie tave, kas būtu, jei tu būtum su manim. Ar mažiau skaudėtų kaskart suklupus gyvenimo kely. Ar susirgus atneštum karštos arbatos su medumi ir rūgščia citrina. O galbūt būtum tas, kuriam paliepus nesudaužyti mano širdies, vaikinas tavo nurodymo klausytųsi. Gyvendama be žmogaus kuris gyvenime turėtų saugoti, ar palaikytų jame pusiausvyrą, iš tiesų gyvenu nepilnavertį gyvenimą. Tėti, tu neįsivaizduoji kaip man gera, kreiptis šiuo žodžių. Tėtis. Man labai tavęs trūko gyvenime. Taip norisi pajust ta jausmą, kai apsikabini SAVO. Žmogų tavo akimis, tavo šypseną, tavo charakterių. Kai apsikabini ta, kuris tau davė gyvybe. Niekada negyvenau su tavimi, niekada nepasakiau, kad tave myliu, niekada neapsikabinau. Tu niekada nebuvai su manimi, niekada nesekei pasakų, nežaidei žaidimų, niekada nesupai ant rankų, niekada nesikalbėjai apie gyvenimą. Tėti, kodėl tau reikėjo šitaip pasielgt? Kam reikėjo taip įskaudinti mamą? Kodėl niekada nebandei jos susigrąžint, jei mylėjai? Kodėl? Kodėl leidai man vienai užaugti? Žinok mama yra labai stipri. Jį man visa gyvenimą atstoja ir mamą ir tėtį. Aš labai ja didžiuojuosi,  nes kiekvienas būtu palužes tokioje situacijoje. Idomų iš kur Inai gavo tiek jėgų. Žinai būdama mažesne dažnai svajodavau apie tai, kad kai užaugsiu aš bendrausiu su tavimi, kad padėsiu tau senatvei, kad su sesė kartu su tavimi važiuotume žvejoti, visi kartu leistume savaitgalius. Bet kol buvai Čia, aš nedrįsdavau prieiti, paklausti kaip sekasi, aš vengdavau tavęs. Pamenu, kaip per gimtadienius laukdavau tavęs, tavo dėmesio, svajodavau, kad tu ateisi. O dabar aš svajoju, kad tu būtum gyvas ir galėčiau apie viską su tavimi pasikalbėti. Jau kelinti metai uždegų žvakutės, ant tavo kapo. Ir stovint prie jo, man linksta kojos. Kas kart tyliai ištariu, kad viska tau atleidau, viska pamiršau. Tyliai atsiprašau Tavęs, už savo bjauru elgesy su tavimi. Dabar tik čia galiu su tavimi pasikalbėti, papasakoti tau, kas vyksta mano gyvenime. Pabūti su tavimi vienų du. Jei galetumeme mūdų susitikti dviejų pasauliu sandūroje, ant linijos skiriančia žemė ir dangų, aš būtinai tau pasakyčiau :
- Tėti, atleisk man už mano abejingumą, už nuolatine baimė tavęs, už kvailus poelgius. Su tavimi aš buvau žiauriausia ir niekada sau to neatleisiu. Tėti, viska tau atleidau, visas savo ašaras, ir dienas kai man tavęs reikėjo. Tikiuosi sesė viska atleis tai pat. Ir ačiū tau už tai, kad suteikei man gyvenimą, leidai tapt tuo, kas dabar esu. Tėti aš tave myliu.