Dabar taip norisi užsidaryti savyje. Nors tikriausiai jau dveju savaičių bėgyje tik tai ir darau. Užsidarau. Taip norisi išvažiuot, užmiršt viska. Nebematyti, net pačių artimiausiu žmonių. Taip skauda, kada žmogui atsiveri visa savo esybe. Rašai jam išsakai viska, koks jis brangus ir kaip tu jį vertini, elgiesi. O viena dieną tau tiesiog pasako, kad šie žodžiai neverti net mažiausio, kad tai tušti žodžiai. Kai žmogus dėl kurio tu gyveni, šypsaisi stengiesi, tiesiog visus tavo jausmus sumaišo su šūdo krūva. Tuo momentu net pati jautiesi, kaip šūdas. Labai skauda, kada apsisuka ir tiesiog spjauna tau į sielą. Pykčiai su mylimu žmogumi visada yra skausmingi. Su kiekvienu pykčių netenkame dalies savęs. O dabar galvoju, kiek Manes liko po visų pykčių. Atrodo, kad nebėra jėgų niekam. Nei laimei, nei pykčiams. Senei nesijaučiau taip. Labai senei. Skaudu kada žmogus taves tiesiog nebevertina. Tiesiog jam tampi kažkuo tokiu, kas visada bus šalia, kada jam to prireiks. Nežinau ar manyje dar liko jėgų santykiams. Labai mėgstu rašyt, mėgstu rašyt ilgus meiles prisipažinimus, gražiai išdėliot žodžius, bet kada pasako, kad visa tai yra šūdas daugiau nebesinori, nei vieno žodžio apie meilė sakyt. Išvis nebesinori mylėt. Sėdi dienom, tarp keturių sienų, nebendrauji su draugėm, nebesilinksmini lauki Jo. Pergyveni. Dienom lieji ašaras, vien todėl, kad tave žudo atstumas. Bet kai prie viso šito prisideda ir pykčiai. Tiesiog nebežinai ar tikrai esi ant tiek stipri, kad visa tai galėtum ištvert. Gal suklydau sakydama, kad aš galiu ištvert atstumą. Visi paskutiniai įvykiai rodo, kad tikrai klydau manydama, kad manyje yra tiek jėgų..