Šiandien esu laiminga ir liūdna. Esu laiminga, nes aš tave myliu, ir liūdna, nes nebeturiu tavęs.

Kodėl? Kodėl kai man nereikia nei vieno, jie visi supuola ir ima kabintis ant kaklo? Kodėl kai noriu vieno, jam manęs nereikia. Kai nekreipiu dėmesio pradeda kalbinti. Aš pavargau.
Maniau, kad galėsiu pailsėt po visko. Bet, kaip visada, atsiranda kas nors, kas sugadina tą malonumą. Bet iš tiesų aš nežinau ko noriu. Vieną akimirką taip norisi viską mesti velniop ir tūnoti lovoje. Kitą - noriu, kad jie duotų man dėmesio, kalbėtų, juokautų ar šiaip tyliai pasėdėtų. Niekad niekad dar, per visą mano nugyventą gyvenimą, nebuvo taip, kaip noriu aš. O juk esu tokia užsispyrus ir principinga. Kas pasidarė? Galbūt. Galbūt nebemoku gyventi. Nebemoku kvėpuoti. O gal paprasčiausiai pavargau būti viena. Noriu Jo. Neslėpsiu, labai pasiilgau Romantikos. Labai. Jei tik pamatyčiau, pulčiau į Jo glėbį ir niekada nepaleisčiau. Ir šiaip, daryčiau viską kitaip, kad tik turėčiau galimybę mirti Jo rankose. Jau buvau pamiršusi tą jausmą, bet staiga jis pabudo. Vėl viskas tas pats, tik su kitu vaikinu. 
O juk sakiau, kad nebekalbėsiu apie Jį. Aš K V A I L Ė

Galbūt todėl, kad neturiu nė lašo švelnumo. Tiesą pasakius, nė nežinau kaip tokiai būt. Aš tesugebu visus nuo savęs atstumt. Ir kartais tai man patinka. Kartais nenoriu turėt nieko šalia. Kartais nenoriu, kad kažkam patikčiau, kad mane mylėtų ar, kad kažkas mane matytų.
Bet prašau, pamaitink mano švelnumą. Leisk mano širdžiai plakti greitai, lyg būtų pumpuojama arkliškos adrenalino dozės. Leisk Tau padovanoti savo šypsena, kurios niekas nebepamatys. Mano švelnumas dabar jau reikalauja iš Tavęs kokso.