Duok jai savo marškinėlius, kuriuos apsirengus ji galėtų miegot. Palik jai mielas žinutes. Bučiuok ją prieš savo draugus. Pasakyk jai, kad ji atrodo nuostabiai. Žiūrėk jai į akis, kai kalbi su ja. Eik su ja pasivaikščioti. Atleisk jai visas jos klaidas. Leisk jai užmigt tavo glėby. Žiūrėk į ją lyg ji būtų vienintelė mergina, kurią tu …matai. Kutenk ja netgi tada, kai ji sako sustok. Laikyk ją už rankos, kai būni su draugais. Kai ji pradės tave keikti pasakyk, kad ją myli. Supykdyk ją, o tada pabučiuok. Erzink ją ir leisk jai erzinti tave. Žiūrėk jos mėgstamiausią filmą kartu su ja. Bučiuok jos kaklą. Duok jai visą pasaulį. Rašyk jai laiškus. Leisk jai nešioti tavo rūbus. Kai ji liūdna, pakalbėk su ja. Leisk jai žinot, kad ji tau svarbi. Leisk jai fotografuot tave kaip tik ji nori. Bučiuok ją lietuje ir kai įsimylėsi ją, pasakyk jai… ||| skamba kaip pasaka…

- Labas. 

- Labas..

- Kur tu vėl dingai? Kažkas atsitiko? Kodėl neatsakinėji į skambučius?

- Tu neskambinai. Niekur aš nedingau. Šiandien sėdėjau namie, žiūrėjau teliką, geriau kavą ir valgiau daug šokolado. O tu net neskambinai ir dabar man priekaištauji, kad aš dingau??

- Ne.. Aš pasiilgau tavęs, o tu? Tau nusispjaut, kaip visada.. Aš tavęs nesuprantu, ko tu sieki?

- Nieko. Visiškai, nieko. Tai kvaila, man reikšti pretenzijas. KVAILA.

- Kodėl?

- Tu neskambinai. Tu paprasčiausiai pamiršai. Ir dabar aš kalta. Cha. Ai gerai, tiesiog pamiršk. Viskas gerai.

- Taip? Tu įsitikinusi? Aš abejoju. Pas tave akysią vėl liūdesys. Kas su tavimi vyksta?

- Nieko. Viskas kaip visada. Visiems tiesiog nusispjaut į mano savijauta. Net gi tiems, kurie žadėjo likti, net tada kai man bloga. Ai gerai, čia mano problemos.

- Ne, ne, ne. Aš su tavimi, tu juk žinai.

- Ne, ne žinau. Pas tave savo problemos, tu jas sprendi. Pas tave savo kompanija, tu būni su jais. O aš.. Tik retkarčiais pasirodai mano gyvenime, kada tau tai patogu. Bet žinai, dabar tu man net ne draugas..

- Kodėl? Juk mes kartų. Aš tavimi pasitikiu ir nenoriu tavęs prarast. Girdi?

- Jau praradai.. Mes dabar tiesiog šeip. Mes sugriovėm savo draugystė. Sugrąžinom ją į senus santykius, kuriuos niekaip neįmanoma pavadinti. Žaidžiam vienas kitu. Nuraminam, kai kyla kažkokios problemos. Kuriam planus "kartu".. Arba mes kartu, tiesiog kartu, apie nieką negalvojam, mums tiesiog gera. 

- Ir kur čia problema? Mums tiesiog gera ir daugiau nieko nereikia..

- Rimtai? Tu skaitai, kad viskas gerai? Go nuts.. 

- Ne išeik iš proto. :) 

- Ne viskas gerai. Mes tiesiog greit prisižaisim vienas kitu ir tiek. Viskas pasibaigs, ir nebus jokiu pratesimu. Supratai?

- Myliu tave.

--------

Nieko nebus gerai. Viskas po truputi arteja prie pabaigos. Atleisk.

Mano gyvenimas - mano vienos problema. Koks tavo reikalas kaip man sekasi? Koks tau skirtumas aš vieniša ar ne? Jei aš viena, Tai gal viena būt ir noriu? O jei noriu, tai reiškia, kad tavęs ir tavo nuomones apie mano vienatvę man mažiausiai reikia. Jei aš nesišypsau, tai irgi tik mano bėda, koks po galais tau skirtumas aš šiandien linksma ar ne? Sakai neturiu draugų? Bet ar aš tau sakiau. kad man jų reikia? Nesuprantu, kodėl manimi rūpiniesi, jei puikiai žinai, kad negaliu tavęs pakęsti. Taip. Kažkada buvai mano gyvenimas, kažkada būčiau atidavusi viską dėl tavęs, kažkada kažkada kažkada..... kažkada tave mylėjau. Bet tai praeitis. Jei neirūpinai tada, palik mane ir dabar..

http://www.youtube.com/watch?v=IEfeek6d-40

Romantika..

Neber tokiu vaikinų, kurie žinotu, kas yra ta romantika.. Tikriausiai jie jau išnyko kartų su dinozaurais.

O jei žinote kur toki rast, pasakykit, eisiu ieškot..

Žinot, gyvenime būna tokie momentai, kai tau tiesiog bloga.Bet viduje, taip bjauru, tokiais momentais, norisi but tiesiog kituo žmogumi, gyvent visai kitoki gyvenimą.Norisi, kad tave visi suprastu, bet aiškint kas atsitiko, visai nesinori. Ne tai, kad nesinori, tiesiog nėra jėgų papasakot, paaiškint.. Taip norisi rėkti, rėkti, kad prarasti balsą, nes kalbėt jau nėra apie ką, bet toks jausmas, kad gerklei, kažkas užstrigo ir tu tiesiog neturi jėgų rėkti.. O jei ir atsiranda jėgų rėkti, tu nesupranti koks tikslas tavo reksmė. Norisi viska griauti ir mėtyti, bet nėra jėgų, kad ką nors pakelt ir iš visų jėgų mesti į žeme. Norisi tiesiog išbėgti į lauką, su mylimais šortai ir maikė, atsigulti ant šaltos žemes ir tiesiog išsiverkt. Bet tu negali, nes ašarelė neišrieda. Ir tai taip bjauru, kai iki skausmo norisi verkt, bet neišeina. O dar labai norisi užsidaryti kambaryje, tuščiame, tuščiame kambaryje, kur nėra nei vieno daikto, kur tuščios sienos, susispausti į kampą ir vėl verkti. Bet tai neįmanoma, nes tavo gyvenime yra per daug žmonių, ir tu tiesiog negali surasti tokio kambario. Ir nuo šito tu daraisi dar silpnesnis. Tu tiesiog žūsti morališkai. Tau tiesiog tampa nusispjaut, kaip į  tave pažiūrės praeivei, ką apie tave pradės galvoti draugai, tiesiog norisi supratimo.. Tau bjauru papasakoti, tai kas pas tave viduje.. Tiesiog supranti, kad vistiek nesupras, vistiek nepadės.. Tada tu pradedi piešt šypsena savo veide ir atrodo vaikštai laiminga ir pas tave viskas gerai. Ir nuo šito darosi dar bjauriau. Tiesiog meluoji aplinkinem, nors ir supranti, kad tai yra labai blogai. Bet tai viskas, tam, kad būtu gerai. Ir tik keli, vienintelei, kurie pasiruošė atiduot dėl tavęs nors gyvenimą, žiuri ne į tavo šypsena, o į akys. Juk akyse matosi viskas. Ir kaip nesistengsi, akyse niekada nepaslėpsi vidiniu jausmų. Ir tik tie žmonės supranta, kad tau bloga. Bet jie supranti tik tai ir nieko daugiau. Tu bandai jiems išsipasakot apie jausmus ir jie bando suprast, kvailai linksėdami galvomis, duodami ženklą, kad suprato ir sakydami žodžius " Pas tave viskas bus gerai, nesiįjaudink, aš tave suprantu.. " Juk nieko jie nesupranta. Ir ne dėl to, kad nenori, tiesiog nesigauna. O tu ir toliau vaikštai su šypsena veide, darydamas vaizdą, kad viskas gerai. Bet greitai tu jau nebegalėsi laikyt save rankuosia. Ir ant tu kurie beveik visada šalia, pradedi lieti savo pykti. Ir viskas dėl to kvailo nesupratimo. Paskui pasidaro baisu. Tiesiog baisu gyvent toliau. Tiesiog matai, kad aplink dega Visi ir Viskas.