Tavo lūpos sako viena, o rankos prisitraukia prie savęs. Vis arčiau ir arčiau.

 Kartais aš noriu pamiršti viską, kas dedasi aplinkui mane. Viską, kas vyksta mano gyvenime. Ir Tu padedi tai padaryti. Gulėdama šalia Tavęs aš pamirštu viską. Nebelieka apie ką galvoti. Esi tik Tu. Aš. Ir ta akimirka, kurią dar ilgai prisiminsiu. Ir norėčiau sakyti, kad Tu nesi toks kaip visi. Bet visos tą patį sako apie tą, kuriuo susižavi. Bet iš tiesų - Tu kitoks. Esi pirmasis, kuris yra ir to užtenka. Esi tas, kuris nieko nežada ir nepriverčia kurtis tuščių vilčių. Aš žiūriu į Tavo akis ir suprantu, kad jos nemeluoja. Tu esi vienintelis, kuriuo taip drąsiai pasitikiu. Lyg tvirtai žinočiau, kad Tu negali manęs išduoti.Kai klausausi Tavo širdies plakimo padėjusi Tau galvą ant krūtinės, man daugiau nieko nereikia. Tu priverti mane pamiršti laiką. Pamiršti viską. Su Tavimi jaučiuosi kažkur. Kažkur tarp vakar ir rytojaus. Kažkur šiandien, bet ne dabar. Kažkur daug toliau. Ten, kur nieko nėra. Tik Tavo šypsena, kurios man gana. Ir gali sakyti man ką nori - akys Tave visada išduoda. Tu šypsaisi. Aš šypsausi. Ir kai mes kalbamės, atrodo, kad kalbėčiausi su savimi. Norisi papurtyti galvą ir paklausti savęs "Aš nesapnuoju ?". Nes Tu kalbi mano žodžiais. Tu išsakai mano mintis. Pasakai tai, ką aš sakiau kitiems. Lyg atkartotum viską. Aš žaviuosi Tavimi. Kaskart pamačiusi vis labiau. Ir man patinka tas jausmas, kurį jaučiu būdama su Tavimi - visiška nepriklausomybė. Absoliuti laisvė. Tu pirmas, kuris priverčia šitaip jaustis. Tu pirmas, kuriuo tikiu be jokios priežasties. Tu pirmas, kuris tiek žino. Tu pirmas, kuriuo neabejoju.

Duok man savo ranką. Apkabink tvirčiau. Aš žinau, kad su Tavim galėčiau nukeliauti į pasaulio kraštą, bet kam to reikia, kai gera gulėti Tavo lovoje ir mėgautis muzika drauge. Juk kai esi Tu, man daugiau nieko nereikia, nes daugiau niekas neegzistuoja.

Ir man nusispjaut, kad mūsų bendravimas niekur neveda.