Ir dabar aš pastebėjau, koks gi vis dėlto gyvenimas trapus. Supratau, kad niekada nereikia galėtis to, kas kažkada tau sukėlė šypseną, kas privertė virpėti blakstienas ir  širdį plakti bent mažumėle greičiau. Supratau, kad tiesiog privalai branginti tuos, kurie pažįsta tave iki panagių, tačiau vis tiek yra su tavimi, kurie niekada tavęs nepaliko bėdoje, kurie paprasčiausiai padeda gyventi, kurių apkabinimas, yra stimulas atsitiesti, kurių buvimas šalia svaigina ir priverčia jų geisti, kurie tave skaudina ar džiugina, kurie yra didele tavo gyvenimo dalimi.Turi jiems pasakyti tai, ką jauti, pasakyti, kad nė už ką gyvenime, nenorėtum jų prarasti, nes rytoj paprasčiausiai gali būti per vėlu.. O tada, tu turėsi viską pradėti nuo pradžių. Bet ar visada turėsi tam jėgų? Ar turėsi jėgų iš naujo iškęsti pykčius, iš naujo pavydėti, verkti ir kentėti. Ar sugebėsi peržengti savo principus ir atsiprašyti, tik šį kartą nuoširdžiai. Ar sugebėsi laukti ir tikėti, kad viskas bus kaip buvę. Ir susitaikyti, jei niekada nesusigrąžinsi to, kas buvo priežastimi šypsotis..