Kai moteris nelaiminga ji per daug rūpinasi savo išvaizda, tiesinasi plaukus, lakuojasi nagus ir bijo pasirodyti viešumoje nors kiek blogai atrodant, o kai moteris laiminga jai nė motais kaip ji atrodo, ji tiesiog laiminga.

-Kodėl tu turi geriausią draugą, o ne draugę?

-Nes jis niekada nepermiegos su mano vaikinu.

Kad ir kaip bebūtų keista, ši nuostabi pasaka yra pats baisiausias jos košmoras!*

Laikas pakeičia ne tik mus, bet ir jausmus. O ypač tuos, kurie daugiausiai sujaukė mano gyvenimą ir mintis.

Dabar aš myliu kitaip. Nebereikia man meilių žodžių apkabinimų ir bučinių.  Aš noriu su tavimi kartu tylėti, noriu JAUSTI, kad myli.

Ką darytum, jei žinotum, kad kitą dieną mirsi? - Ką? Hm. Turbūt, sutikčiau aušrą. Tai būtų lyg naujojo gyvenimo aliuzija. - Bet tu užmigtum jos belaukdamas. - Žinau, todėl tai pats saugiausias variantas įgyvendinti svajones : mirti, belaukiant jų išsipildymo. - Įdomiai. - O ką darytum tu? - Paprašyčiau , kad JI prieš užmiegant, kad man paglostytų galvą ir pasikalbėtų su manim apie orą, serialus ir aukštas kainas. O tada - užmigčiau ir nieko nepajusčiau. - Ir tau patiktų, kad paskutinis dalykas, kurį galėjai jausti, buvo ...? - Jos rankos.

Jei tau kada kiltu noras manęs paklausti, kaip man sekasi, kokiu spalvų mano pasaulis, ar yra toks žmogus, kuris mane apkabina, paguodžia, gali nesivarginti. į tavo klausimus aš veikiausiai atsakyčiau vienu žodžiu - nebeskauda

***

Dirbtinių šypsenų fone…Kur nėra ašarų ir liūdesio.Ir ta mergaitė čia jau nebe ta.Išgaravo naivumas,pasitikėjimas tavimi.Liko tik arogantiška asmenybė,kuriai nusispjaut kaip tu gyveni.Ji-nebe Tavo.

Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškia sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad tai aš nebeleidžiu priartėti. Tai aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Tai aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno.. nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum.
Nenoriu, kad prisimintum tą mergaitę, kuri kažkada tau buvo visas pasaulis ir kai ji išėjo, tau neliko nieko.
Ir aš praeisiu taip, lyg nebūčiau kritusi kartu, lyg nebūčiau vakar laikiusi tavo drebančios rankos, praeidama sunaikinsiu visus likučius. Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad tau mažiau skaudėtų.

Žinai ką kartais pagalvoju? Kad Tu nevertas mano ašarų… Bet prisiminus Tavo akis ir šypseną, balsą ir kvapą visas mano abejingumas nukeliauja niekais.
Kam Tu mane taip kankini? Jei jau pasirinkai tą kalę, būk su ja ir į mano pusę neatsigręžk \\ Bet nee, Tu taip negali, juk Tu žaidėjas, Tau patinka žaisti. Turi būtinai ją apsikabinti ir žvilgtelti į mane kai aš stoviu visai šalia. Kiekvieną kartą Tau taip padarius, širdyje man kaupiasi ašaros, bet akyse jų nepamatysi, asshole. 
Gerai, pasiduodu. Šį žaidimą laimėjai Tu.
Dabar išnyk. Dink. Nesišypsok, nes Aš žinau, kad neesi laimingas. ( nieks Tau nesuteikė ir niekada nesuteiks tiek laimės, kiek suteikiau Aš )

Ir Tu apsimeti,kad nepastebi manęs praeinančios ir žiūrinčios į Tave,trokštančios,kad ir Tu pažiūrėtum. Apsimeti,kad manęs negirdi,kai kalbu su Tavo draugais,o Tu stovi šalia. Apsimeti,kad nenori apkabinti,nors kiekvieną kartą pastebiu Tavo drebančias rankas. Apsimeti,kad beprotiškai ją myli,nors pats žinai-aš užimu didžiausią vietą Tavo širdyje. Apsimeti,kad nenori visko susigrąžinti,bet aš žinau,kad atsukęs laiką atgal-nieko nekeistum,net jei dabar ir skauda. Pasakyk,kad klystu.

Ar gali prieiti? Nesitikėdamas nieko ir žinodamas kiek daug aš tikiuosi iš Tavęs..? Ar gali apkabinti? Taip stiprei,kaip moki tik Tu. Juk dabar man trūksta tik Tavęs. Tik Tavo rankų. Tavo bučinių. Tavo šypsenos ir akių. Juk tiek nedaug prašau. Net neprašau palikti jos ir grįžti. Prašau pabūti su manim nors 5 minutes,kad ir nekalbėti,kad ir nieko nebedaryti tik leisti man pažiūrėti į Tavo žalias akis ir vėl gyventi. Toliau… Be Tavęs.
Nebemoku surasti žodžių,kurie būtų nebanalūs ir nenuvalkioti ir kurie tikroviškai nusakytų,kaip labai Tavęs pasiilgau. Ir kaip nuoširdžiai linkiu tų visų gerų dalykų. Bet linkiu,tikrai.
Dabar man liko tik nuostabūs,bet netikri žodžiai,mintinai iškalti Tavo žinutėse.

Kas galėjo žinoti, kad viskas pasisuks būtent taip? Kas galėjo žinoti, kad vienas nekaltas akių kontaktas sukels tiek daug priešingų jausmų manyje? Kas galėjo žinoti, kad tai bus taip kėblu? Kas galėjo žinoti, kad jis toks paprastai žavus? Kas gali žinoti kas bus toliau?

Išalkusios meilės akys nusižiūri tinkamą auką ir rankos apsiveja kaklą. Glosto svetimą kūną, vagia šilumą. Tyliai praslenkantis vakaras baigiasi keliais netyčiniais prisilietimais ir provokuojuančiais žvilgniais. Bloga mergaitė - girdžiu tariant į ausį. Nuleidžiu galvą ir tyliai seku iš paskos tam, kurio trokštu labiausiai. Šiandien. Visados. Naivūs norai..

Šaltas akių žvilgsnis paskęsta beribėje erdvėje. Niekas nebeskaudina, niekas neberūpi. Ir tik trapus jaukumas, sukurtas iš mažų svajonių trupinėlių, neleidžia nusvirti lūpų kampučiams. Po truputį šypsausi, nes liūdėti jau nebemoku. Nebemoku kentėti, o gal tik apsimetu. Kad nieko nėra. Nieko ir nebuvo. Atverčiu naują gyvenimo puslapį. Šį kartą kitaip. Tyliai ir paslapčia.