Tyla. Neberašo. Nepasiilgo? Nebemyli? O juk anksčiau viskas taip degė. Ilgesys draskė, o meilė liepsnojo. O gal aš klystu? Gal man taip tik atrodė, o gal per daug norėjau idealios meilės? Mano mintyse, dienom ir naktim skraido milijonai klausimų, į kuriuos atsakymų nežinau. Arba paprasčiausiai jau nebenoriu žinoti.

Kažkada labai išgyvenau, kad paliko. Bet vėl susitaikėm. Ir vėl paliko. Ir vėl kartu. Po to ilgai bandėm tylėt, neiškentėm tai aš, tai Jis. Norėjom abu, bet tylėjom. Bijojom pasakyti kažką gražaus, kad nesugriūtų paskutinis pamatas, ant kurio vos vos laikėmės. Turbūt reikėjo iš pirmo karto suprasti ir viską mesti velniop,  kristi į gilią duobę ir ten pasilikti, užsidaryti. Tiek nervų, tiek melo. Bet kartu ir nuostabių akimirkų, kurios man paglosto širdį.

Kartais bandau save įtikinti, kad meilės nėra arba, kad ji tik žaidimas, kuris be proto žeidžia, pakerta kojas ir atima tavo vienintelį gyvybės palaikymo aparatą - širdį. Bet žinau, kad ji yra. Saldi ir nuodėminga, apraizgyta melo, pavydo, gerumo ir švelnumo šakom. Kurios pastarosios dvi, dažniausiai, būna tokios trapios ir pažeidžiamos.

Kažkada girdėjau tokią frazę “ Likimas - tai tiltas, kuri tiesi mylimojo link “.  Gaila, nesugebėjau, atrodo, paprasto tilto sau nusitiest. Jis sugriūvo, vos tik paėmiau vieną lentą. O dabar be galo apmaudu ir skaudu. Nieko nesugebu deramai padaryti.