Mes niekad nebuvom panašūs.

Aš žiūriu tau į akis ir jos tokios žalios. Tu žiūri į manas ir jos tokios mėlynos.

Mano lūpų kampučiai pakyla į viršų. Tavieji nepakyla nei centimetru aukščiau.

Prisitraukiu arčiau apkabinti, jog pralinksmėtum. O tu man tari, jog nešalta.

Perveria skausmas. Tavo lūpos išspaudžia šypseną.

Aš pagalvoju:

Dieve mano, kokie mes skirtingi!

O tu man sugebi ištarti:

Ar gi mes nepanašūs?

Prisiekiu, nebesuprantu tavęs ir tavo norų.

Aš solo, o tu su savo choru.

Kiekvieną dieną tave įsimyliu nepadoriai atsargiau. Turbūt už tai, kad nepažystu. Ir vien todėl, tu man nespėjai atsibosti.