Vakaras, kai nusiraminti nepadeda, net mėtų arbatą. Kai mintis šokinėja viena prie kitos. O svarbiausia nebežinau, nei kam, nei dėl ko. Nors vakar tvirtai žinojau ko noriu, šiandien vėl visi planai keliauja šuniui ant uodegos. Visas mintys užvaldžiusi rutina. Jau ketvirta dieną neišeinu iš namų, neskaitant parduotuvės. Mokausi, mokausi ir dar karta mokausi. O kam? Koks tų mokslų tikslais? Baigt mokyklą, aukštąją, darbas? KAM? Kad gyvent tokį gyvenimą kaip daugelis? Ar duot tėvams priežastis pasikujkuoti prieš draugus? Kad ateiti, turėt pinigų, nuostabius namus, sugebėt nusipirkt viska ko nori? Taip gyvenime tai yra reikalinga, bet siekdami to, mes paleidžiame tai, kas mums turėtu nešti tikrąja laimė. Gal man dar per anksti apie tai galvoti, bet po velniu, kaip nerėkčiau visam pasauliui, kad meilė yra klampus šūdas, aš bijau likt viena. Bijau grįžt į namus, kuriuose niekas nelauks. Bijau ruošt vakariene ar rytine kavą sau vienai. Bijau lovoje, naktimis užmigt viena. Po velniu aš bijau tos supystos vienumos. Gal tai skamba durnai iš aštoniolikmetės lūpų, bet jau pats laikas pradėt apie tai galvoti. Juk jau dabar prasideda tikras gyvenimas. Ir laisvo laiko tiesiog nebeliks. Artimiausios draugės turi kažką, su kuriais jau ne mėnesi ir ne du, esa kartu. Viena gyvena kartų, išdraugavus teriejus metus. Viena jau keli mėnesiai dalinasi savo miegu. Kitos tiesiog myli ir esa mylimos. O aš viena. Ir tai yra labai skauda. Labai. Kai kalbi su joms ir skype pamatai, kad jos dabar ne vienos, kai jos pasakoja, kaip jas nustebino, kaip jos leidžia laiką. O ką joms galiu pasakyt aš? Mane arba skaudina, arba myli per daug. Per daug nebūna? Patikėkit būna, o tada net vemt verčia tokia meile. Idomu, ką aš tokio padariau, kad gyvenimas mane šitaip dulkina? Žinau, pati skaudinau mane mylinčius žmonės arba vaikinus kuriems aš nuoširdžiai patikau. Buvau šalta, egoiste, siekianti tik to, ko pati norėjau, ir idiote. Va dabar galiu didžiuotis, pasiekiau ta ribą, kai išsipasakot galiu tik čia, arba draugei kuri neturi ką veikt. Nes daugelis išgirdė, apie mano vienatve sako, kad tokia kaip aš negali but viena. Gali ir yra. Koks man skirtumas iš to dėmesio kurio sulaukiu iš x vaikinu, pažinčių svetainėse, gatvėse? Jie visi nori tik vieno. O aš tik noriu, kad mane mylėtu. Mylėtu nuoširdžiai, mylėtu ne už išvaizda, ne už reputacija, ne už veiksmus, mylėtu už viska. Nuo galvos iki pirštu galiukų. Kuriam rūpėtu kaip aš jaučiuosi ir ką išgyvenu. Šiandien būtent tokia diena, kaip man reikia šalia meilės. Reikia apkabinimo, palaikymo ir supratimo. Šiandien kaip niekad springstu savo supystos vienatvės šukėm. Šiandien man nereikia to, dėl kurio vis dar trankosi širdis, nors jo apkabinimas mane irgi labai nuramintu, šiandien man reikia kažko artimo, švelnaus. Šiandien man reikia tų apkabinų iš praeities, kada apkabina ir jauti, kad tave myli ir saugo. Reikia nes aš pamečiau savo gyvenimo stimulą. Reikia, kad apkabintu ir aš vėl galėčiau mąstyti pozityviai ir aš vėl galėčiau gyventi. 

PRAEITIE APKABINK MANE PO VELNIU.