Vis dažniau susigalvoju, kad žmonės dabar žiūri į mane ir mato mane tokia kvaila, tuščia. Vis dažniau sako, kad man nereikia vaikino, kad aš tam dar nepasiruošusi, kad mano gyvenimo ritmas, netiks niekam. Bet ištikrujų viskas kitaip. Juk aš irgi myliu, kvėpuoju juo, tirpstu jo akysią. Aš net neneigiu, kad gyvenimas be jo sudėtingas ir noriu, kad jis butu su manim. Gal būt aš net svajoju turėt nuo jo vaikų, sutikt su juo senatvę. Noriu jį supažindint su savo tėvais. Gal būt noriu, kad jis būtų tas, kuris stovės prieš mane juodų kostiumu ir aš tvirtai jam ištarsiu "Taip". Aš svajoju, kaip ir visi kiti. Tačiau pripratau jau prie to, kad žmonės mato mane stipria ir kaip man bebūtu blogą, aš dabar jau privalau šypsotis.