Ir keista gi vis dėlto ta meilė, su visais savo veidais. Skausmo ir džiaugsmo. Šypsenos ir ašarų. Keistas tas jausmas, kai realiai gali jausti skausmą krūtinėje, pamačius ar sužinojus kažką, kas priverčia tavo širdį skilti pusiau. Keista, kai pavydi, beprotiškai pavydi jo, nes bijai, kad atsiras kita. Kad ji jam taps brangesnė, nei esi tu. Kad jis su ja pasijaus laimingu. Keista, kaip dažnai jis gali būti tavo mintyse. Kaip jis sugeba prasiskverbti į jas net tada, kai mažiausiai to nori, kai pyksti, kai nekenti. Jis grįžta atgal tiek į tavo mintis, tiek į gyvenimą. O taip nutinka todėl, kad jis pažįsta tave geriau nei bet kas kitas. Pažįsta tave geriau, nei tu pati. Ir tu atleidi. Vėl ir vėl. Nors kiekvieną kartą žadi, kad tai paskutinis kartas. Bet giliai širdyje suvoki, kad atleisi kiek tik reikės. Jis tikriausiai net nenutuokia, kiek suknistai daug ašarų tu praliejai dėl jo, kiek suknistų bemiegių naktų tu praleidai, galvodama apie jį. Nenutuokia, kad tu kiekvieną kartą stebiesi Jo akimis- tokias akis Dievas duoda vienam iš milijardo. Stebiesi, kaip jis gali išvesti tave iš proto. Kaip priverčia kiekvienu kūno lopinėliu jo geisti. Nes jis toks. Jis tau sukurtas. Dievo tau paskirtas.