Begau pasitikt svajonės, nukritau, kaip visada. Jau įpratau prie to, kad mokų viska greitai ir lengvai paleist vėjais. Nebrangindama, nesaugodama, netausodama. Tokia aš. Nekenčiu saves už tai. Tikrai nekenčiu. Kvaila žiemą, jį visada man suteikia, daug vilčių ir svajoniu, tačiau atėjus pavasariui viskas sugriuna. Viskas sprogsta, kaip muilo burbulas. Burbulas kuri pučiau pati, leidau vėl sau svajot. Jau x kartų sakiau, kad niekada neleisiu daugiau sau gyvent ateitimi. Beprotiškai skauda, kai viskas griūna, o tu su ironiška šypsena, stovi ir nieko nedarai. Nes ka be darytum, tai beprasmiška. Ir tas liūdesis jau ima viršu, aš nežinau kaip su juo kovot. Nebegaliu jau net blaškitis, nes vistiek akys ieško to, ko tiesiog reikalauja kūnas. Tikriausiai žiema neaplankiusi depresiją, nusprendė mane pakankynt pavasarį. Žinot, būna taip, su žmogum apsikeiti milijonų žinučių, tačiau širdys nesuarteja nei centimetru. O dabar tiesiog noriu nematyt jo.. Ir susitikdama jį nusisukų į kitą pusia, nes jis brangus, bet noras, kad viskas baigtusi, dar brangesnis.