Niekas niekada mūsų nesuprato. Niekada niekas nenorėjo suprasti. Niekada ir nesistengėm, kad mus suprastu kiti, o mes ir be žodžių suprasdavom vieną kitą. Aš atidaviau tau dalelė savęs, palikau ten, kad saugotum, kad tikėtum ir kad nepamestum, kai bus sunku.  Tau to nesakiau, bet pasiėmiau dalele ir taves, kad butu lengviau kai užgniaužia kvapą. Jeigu turėčiau kada palinkėti kam nors geriausio, tai palinkėčiau, tokios drauges, kaip tu. Kuri priima mane tokia, kokia esu, kuri vaidina su manim spektaklius, kad reikia, kuri juokiasi kartų iki ašarų ir verkia iki juoko. Aš tavyje atradau savę, nes nėra daugiau nei vienos pasaulyje kuria taip pasitikėčiau. Kuria taip tikėčiau ir kuri butu tokia laisvą ir legvabudiška, kaip ir aš. Ir žinai, tai nėra bloga savybe. Mūsų toks gyvenimo būdas. Mes esam tokios, kokios esam. Ir dabar atsimenu tas akimirkas, kai būdavo sunku, kai aplinkui visi šnekėjo tik bloga, atsimenu, kai prisitaikėm kartų prie to ir išmokom žiūrėti teigiamai. Ačiū tau, kad buvai šalia ir niekada nepalikai, kai elgiausi neteisingai, kad padavei man ranką, kai skendau, tu buvai čia, kai tave kviečiau. Myliu tave. ;*