Trečiadieniais paprastai jaučiuosi pasimetusi. Galvoje sukasi neatidėliotini kitos savaitės planai ir po truputėlį skęstu kasdienybės rutinoje. Dar kartais jaučiuosi vieniša. Skaičiuoju prabėgusias dienas, ieškau kelių praėjusių mėnesių prasminių akcentų. Ir eilinį kartą prisimenu tave. Giliai širdyje suprantu - neverta. Bet mano pačios ginklai, kuriais kovojau prieš tai kas buvo neišvengiama, pastarosiomis dienomis slysta iš rankų ir nusitaiko į skaudžiausią vietą. Ironiška. Maniau galinti kovoti su savo jausmais. Ne dabar. Nes mano žvilgsnyje dar liko atsiminimų, kurie bendri. Kiekvienas tavo akių žvilgnis man primena visas gražias akimirkas kartu. Kiekvienas ištartas žodis - nuodija mano mintis. Ir aš vengiu tavo žvilgsnio, nes galvoti, kad tai pabaiga - daug paprasčiau, nei vėl eilinį kartą bandyti surasti priežastį naujai pradžiai. O taip lengviau. Tereikia patikėti.