Viena karta berniukas paklausė mamos: "-Mama, o kodėl tu verki?" 

"Todėl, kad aš moteris" - atsakė mama.

"Aš nesuprantu"

"Tu šito niekada ir nesuprasi" - apkabindama sūnų pasakė mama.

Tada berniukas paklausė tėčio: "Tėti, o kodėl mama verkia be priežasčių?"

"Visos moteris verkia be priežasčių." - atsakė  tėtis.

Ėjo laikas. Berniukas užaugo, suvyriškėjo. Ir viena kart, būdamas jau vyrų, paklausė pas Dievą: - Dieve, pasakyk kodėl moteris kartais verkia, be priežasčių, kodėl??

Ir Dievas atsakė:

- Kurdamas moterį kūriau ją išskirtinė. Aš daviau jai rankas, tokias stiprias, kad jį galėtu išlaikyti visa pasaulį. Tokias švelnias, kad palaikytu vaikiška galvą. Aš daviau jai kantrybės, ant tiek stiprios, kad galėtų išlaikyti gimdyma. Aš daviau jai valia, tokia stiprę, kad eitu į prieki, kai visi krenta. Aš sukūriau ją iš vyro šonkaulio, kad jį žinotu, kaip apsaugoti jo širdį. Aš daviau jai išminties, kad jį suprastu, kad geras vyras, niekada nesuteiks jai skausmo norėdamas to. Palaikyti vyrą ir eiti su juo neabejodamai. Ir galiausiai aš jai daviau ašaras, ir teisė jas lietį kada nori ir kur nori. Tai jai reikalinga. Suprask sūnau: moters grožis slypi ne jos rūbuose, palaukuosia, manikiūre. Moters grožis slypi akysią. Kurios atveria dūris į jos širdį. Vieta kur gyvena meile.