Jie sėdėjo ant savo suoliuko. Snigo. Buvo šalta, bet jis net nesiruošė jos sušildyti. Mergina jautė,kad kažkas ne taip:
-Kas Tau? Keistas tu kažkoks…
-Nieko man nėra,-nusijuokia.
Mergina laiko ašaras:
-Juk pažystu tave… Šiandien buvai su ja, taip?
-Nepradėk ką?
-Užsimerk, dabar Tau skaudės.
-Ką?
Ji atistoja ir nueina. Į veidą lyg stiklas dūžta krentančios snaigės, bet ji jų nejaučia, jos karštos ašaros jas ištirpdo. O jis net nesistengia vytis, sėdi ir šypsosi:
-Neišdrįsi manęs palikti,-sušunka ir tyliai priduria: -per daug stipriai mane myli.
Ji girdi,bet nesiruošia atsisukti. Širdis šaukia sustoti,o kūnas veržiasi į priekį. Šį kartą ji širdies nebeklausė. Mergina pasiekė namus. Įėjo į vidų ir nubėgo į savo kambary. Ji verkė. Vaikščiojo, šokinėjo, gulėjo, sėdėjo ir verkė. Ašarų niekaip nepavyko sustabdyti. Ji jautė begalinį skausmą. Juk jis buvo kitos glėby, ir vėl… Net neneigė to. Ir net nebandė jos sustabdyti.. Skambutis:
-Saule?
-m?
-Pyksti?,-susikrimtęs klausia jis.
-Tau skaudėjo… ,-ji nusikvatoja.