Tikrų tikriausia tuštuma. Pavargusios akys, jau nebeieško pažadėtosios laimės dangaus labirintuose ir šąlančios rankos iš esmės pasitenkina elektrinio šildytuvo malone. Tik širdis vis kažko nerimsta. Nesupranta ji.. Neesu tikra ir aš. Ir vis dėlto, kartais jaučiu, kad reikėtų nustoti jausti. Apsikabinusi tave jaučiuosi kažkokia svetima, atrodo kad kuo artimesni tampame, tuo labiau noriu bėgti šalin. Bijau, bijau kad pamilsiu. Bijau, kad pamilsi mane. O gal.. ne? Visgi, aš nesuvokiu, kodėl tu kiekvieną kartą man apsikabinus ar pašnekinus kitą vaikiną palydi mane priekaištingu žvilgsniu, šaipaisi ir erzini. O man galiausiai apsikabinus tave nutaisai piktą žvilgsnį ir klausi kodėl aš čia. Nepriklausomi, nepriklausomi mes - kartoji.. Bet kiekvieną kartą man išėjus pas kitus - pyksti. Jaučiu, jaučiu, kad čia kažkas negerai. Jaučiu, kad kažko trūksta.