Kai vasara pasibaigs ir paskutiniai šildantys saulės spinduliai nusileis ant tavo delnų. Jie ten neišgyvens, nes tavo delnai lediniai. Šalti ir svetimi delnai kuriais kažkada mano plaukus lietei. Tu nusišypsosi, lyg žinodamas, kad tuomet ir aš apie tave galvosiu. Tuomet aš tavo dovanotas rožes prisiminsiu. Įkvėpsiu jų kvapo. Užsimerksiu, ir prisiminimuose liūdesį skandinsiu. Eisiu basomis rudenio pasitikti. Pakelyje sutiksiu tave, bet į tavąją pusę neatsisuksiu, nors jausiu, kaip tavo akys man nugarą degina. Savo žvilgsniu manąjį sugaut bandysi. O aš eisiu į priekį, nors ir rudenio lapai po kojomis pinsis. Nesustosiu, nes tu tik to ir sieki. Eidama netyčia pėdą į balą pastatysiu. Susirauksiu, juk šalta. Nepaisant to aš eisiu toliau, ne eisiu, o striksėsiu ant vienos kojos, kad kita tuo metu išdžiūtų. Spėju pavargsiu, taigi teks prisėsti ant pakelyje esančio suolelio. Anksti sutems, vakaro žibintai kvatos iš mano nelaimės. Suskris prie suolelio balandžių pulkas. Duonos trupinių lyg atleidimo maldaus. Atleisti aš nemoku, o duonos šį kart su savim neprigriebiau. Taigi nieko nepešę jie nuskris. Liksiu ir vėl viena. Nors ne, liksiu su vėju, kuris lyg kadaise tavo delnai-mano plaukus glostys. Ir dar su savo pėda, jau pradžiūvusia. Šauni kompanija. Bet tavo apkabinimo vis viena truks. Nors mažo apkabinimo, kad pajausčiau jog vis dar gyveni, jog vis dar esi šiame pasaulyje, kad ir ne su manimi. Ir jei kada reikėtų, aš tau padėčiau ieškoti laimės, manąjame glėbyje. Bet greičiausiai laimės tu turi užtektinai. Ir apskritai, ką aš čia šneku, juk pas mane laimės nerastum. Velniai žino kur ji užsislėpus. Aš pati jos nerandu. O liūdesys-visada pats pirmas vakarais prakalba ir prisiminimus grąžina. Ir pasipila lašeliai sūrūs iš akių. Užsidedu akinius nuo saulės, kad mano kambario sienos ir lubos nematytų mano skausmo. Nemėgstu skaudinti aplinkinių.
O kad žinotum, kaip aš pasiilgsiu vasaros. Labai labai labai. Labiau nei tavęs. Labiau nei tavo bučinių, aš pasiilgsiu karšto šokolado. Labiau nei tavo prisilietimų, aš pasiilgsiu bangų, kurios nuodėmes ir liūdesį nuplaudavo. Pasiilgsiu saulėlydžio, labiau nei tavo gilių akių. Bet pripažinsiu, galbūt kartais vakarais man pritruks tavo juoko. Švelnaus juoko prieš miegą, kuris sielą džiugindavo. O šiandien vakare aš klausysiuos tylos, galbūt ji tavo meilę atstos.