Vakarai, kai arbatos puodelyje plaukioja tūkstančiai beprasmių minčių. Naktys, prie atverto lango, rūkant kelias cigaretes iš eilės ir laukiant stebuklo, vos vos apšviestoje gatvėje. Keli naktiniai taksi. Balti namų stogai. Ir tas trapus jaukumas atsispindintis kitų žmonių languose. Tūkstančiai gyvenimų, tūkstančiai minčių. Tas pats miestas ir ta pati šalta naktis. Ir koks keistas kartais tas nenoras, kad ateitų rytas. Šilkinis, lyg netikras, tamsiai mėlyno dangaus skliautuose. Nes dabar gera mėgautis ramuma, ta pačia melancholiška melodija ir užsispyrėliškai tikėti, kad ši naktis priklauso man.