Saulės spinduliai be jo šypsenos niekas. Šiltas vėjas neglosto, jei jis nestovi šalia. Paukščių čiulbėjimas ne mielas ausei, jei šalia negirdžiu jo balso. Žiedlapiais nuklotas kelias virsta prąraja jei jis neina kartu. Gilus ir žydras dangus verkia, kai jis laiko kitą savo glėbyje. Gėlės nustoja žydėti, kai jis kužda meilius žodžius kitai. O gal vis dėl to, tai jo šypsena nieko verta, be saulės spindulių? Galbūt aš niekad nebandžiau paleisti jo rankos, kai vėjas glostė mano plaukus ir nuogus pečius… Galbūt jis niekada nemokėjo patylėti, dėl to negalėjau tyloje išgirsti koks nuostabus paukščių čiulbėjimas iš tiesų yra. Galbūt jis niekada ir nėjo kartu, jis ėjo tik šalia… Galbūt verkiu aš, o ne lietus, kai jis savo glėby laiko kitą. Galbūt aš nepastebiu nuostabių žydinčių gėlių per savo neapykantą pasauliui? Pasauliui, kuris rodos niekuo dėtas… Pasauliui, kurio naktys kartais būna vienintėlė paguoda. Kurio saulės spinduliai priverčia nusišypsoti. Pasaulio, kuris galų gale niekada neverkia dėl meilės, ir nekaltina visko, kas aplink jį. To pasaulio, kuriam nereikia kažko kito, kad jis mokėtų džiaugtis kiekviena akimirka. Jam nereikia… Nes jis džiaugiasi savim. Tik visada ant savęs pyksiu dėl vieno… Jis ir yra Mano Pasaulis.