Užpilkit man ant galvos ledinio vandens stiklinę, ir atgaivinkit, prašau atgaivinkit, nes aš tikrai išeisiu iš proto. Šiandien mastymas ne mano draugas, bet gaila gyvenimas privertė atsikelti iš lovos. Šiandien galėčiau verkti, pykti, rėkti, šaukti. Galiu Tave palikti, o pajautus šaltį ir vėl sugrįžti. Ir tik nepykit šiandien ant manęs, nes aš nebežinau ko noriu. Aš noriu visko, o kartu ir nieko. Aš noriu sudaužyti veidrodį, nes pavargau nuo savo atspindžio. Aš laukiu, kol tu parašysi ir nuraminsi ir pasakysi, jog viskas bus gerai.
Bet po velnių nebus gerai! Nebežinau ko laukiu, kad pagaliau būti laiminga kokia nebetiki, kad busiu ar kol nusiraminsiu ir pasinersiu į ramų gyvenimą tekanti savo vaga. Sakykite , o ar jums kartais taip būna? Atsipalaiduoti nebe padeda nei karštas šokoladas, nei saldus miegas, nei linksmas gyvenimo būdas. Aš pavargau, tokiu nuovargiu nuo kurio nepailsėsiu. Pavargau galvoti.
Sustabdykit šita beprotybę.