Žinot, gyvenime būna tokie momentai, kai tau tiesiog bloga.Bet viduje, taip bjauru, tokiais momentais, norisi but tiesiog kituo žmogumi, gyvent visai kitoki gyvenimą.Norisi, kad tave visi suprastu, bet aiškint kas atsitiko, visai nesinori. Ne tai, kad nesinori, tiesiog nėra jėgų papasakot, paaiškint.. Taip norisi rėkti, rėkti, kad prarasti balsą, nes kalbėt jau nėra apie ką, bet toks jausmas, kad gerklei, kažkas užstrigo ir tu tiesiog neturi jėgų rėkti.. O jei ir atsiranda jėgų rėkti, tu nesupranti koks tikslas tavo reksmė. Norisi viska griauti ir mėtyti, bet nėra jėgų, kad ką nors pakelt ir iš visų jėgų mesti į žeme. Norisi tiesiog išbėgti į lauką, su mylimais šortai ir maikė, atsigulti ant šaltos žemes ir tiesiog išsiverkt. Bet tu negali, nes ašarelė neišrieda. Ir tai taip bjauru, kai iki skausmo norisi verkt, bet neišeina. O dar labai norisi užsidaryti kambaryje, tuščiame, tuščiame kambaryje, kur nėra nei vieno daikto, kur tuščios sienos, susispausti į kampą ir vėl verkti. Bet tai neįmanoma, nes tavo gyvenime yra per daug žmonių, ir tu tiesiog negali surasti tokio kambario. Ir nuo šito tu daraisi dar silpnesnis. Tu tiesiog žūsti morališkai. Tau tiesiog tampa nusispjaut, kaip į  tave pažiūrės praeivei, ką apie tave pradės galvoti draugai, tiesiog norisi supratimo.. Tau bjauru papasakoti, tai kas pas tave viduje.. Tiesiog supranti, kad vistiek nesupras, vistiek nepadės.. Tada tu pradedi piešt šypsena savo veide ir atrodo vaikštai laiminga ir pas tave viskas gerai. Ir nuo šito darosi dar bjauriau. Tiesiog meluoji aplinkinem, nors ir supranti, kad tai yra labai blogai. Bet tai viskas, tam, kad būtu gerai. Ir tik keli, vienintelei, kurie pasiruošė atiduot dėl tavęs nors gyvenimą, žiuri ne į tavo šypsena, o į akys. Juk akyse matosi viskas. Ir kaip nesistengsi, akyse niekada nepaslėpsi vidiniu jausmų. Ir tik tie žmonės supranta, kad tau bloga. Bet jie supranti tik tai ir nieko daugiau. Tu bandai jiems išsipasakot apie jausmus ir jie bando suprast, kvailai linksėdami galvomis, duodami ženklą, kad suprato ir sakydami žodžius " Pas tave viskas bus gerai, nesiįjaudink, aš tave suprantu.. " Juk nieko jie nesupranta. Ir ne dėl to, kad nenori, tiesiog nesigauna. O tu ir toliau vaikštai su šypsena veide, darydamas vaizdą, kad viskas gerai. Bet greitai tu jau nebegalėsi laikyt save rankuosia. Ir ant tu kurie beveik visada šalia, pradedi lieti savo pykti. Ir viskas dėl to kvailo nesupratimo. Paskui pasidaro baisu. Tiesiog baisu gyvent toliau. Tiesiog matai, kad aplink dega Visi ir Viskas.