Jaučiu žiemą. Jaučiu artėjančias šventes. Ir tai ne todėl, kad šąlą oras ar kad vis dažniau kambaryje pajuntu mandarinų kvapą. Jaučiu, tai viduje. Jaučiu, kaip keičiasi žmones jie darosi malonesni, dažniau kažkur skuba. Vis dažniau mąsto apie šeimas, sudarinėja pirkinių sąrašus, stengdamiesi jau dabar pradėt taupyt ateinančioms šventėm. Jaučiu tai, jaučiu kiekvienoje dienoje, ir tai priverčia kartų su visais susimąstyti ir mane. Juk kiekvienais metais laukdama šių stebuklinių švenčių, kartu laukiau ir stebuklo. Laukiau šilumos, ne tik iš kamine degančiu malkų, laukiau jaukumo, ne tik vienumoje ar susisukime į pledą. Daug metų laukdama ir prašydama tokio stebuklo, šiais metais jau galiu juo džiaugtis. Tikriausiai ne veltui daug metų iš eiles prašiau, kad kitais metais viskas butu kitaip. Dabar šalia turėdama savo stebuklą kurio laukiau, nebežinau ko prašyt Kalėdoms. Tačiau šiais metais rašysiu Kalėdų seneliui laišką su dideliu prašymų, kad visiems vienišiems žmogeliams padovanotu tokį pat stebuklą, kuri jis padovanojo man. Žinau, kad šis stebuklas ne amžinai su manim, tačiau tikiuosi Kalėdas sutiksiu besidalindama šilumą kartu su juo. 

Tereikia labai tikėt ir viskas pildosi.