Sako, jog užtenka vienos vienintelės akimirkos, kad įsimylėtum žmogų ir gali prireikti viso gyvenimo, kad jį pamirštum. O ką daryti jei Jis ir yra visas tavo gyvenimas? Ką daryti kai pabudus vidury nakties, iškreipto sapno akivaizdoje, kartoji vieną vienintelį vardą? Atminties vorantinkliuose paišai taip gerai pažįstamas akis, švelnias aksomines lūpas. Ieškai nematomų rankų šilumos. Nėra. Nėra, rėkia į ausį realybės triukšmas. Nepaaiškinamas chaosas krinta po kojomis, nuslysta, skaudžiai nurėždamas dalį tyriausių svajonių, ir apverčia tavo mažą pasaulį. Ir dar, ir dar, ir dar kartą. Tol kol pagaliau supranti. Supranti, kad gyvenimas svetimose pasakose yra tik dar vienas žingsnis asmeninės tragedijos link.