Žinau, kad myli mane, bet tik dabar supratau, kad santykiams vien meilės nepakanka. Būtinas pasitikėjimas, palaikymas, išklausymas, susikalbėjimas, supratimas, reikia, kad žmogus tave gerbtų, saugotų, neskaudintų. O jeigu to santykiuose nėra? Jeigu nėra tų svarbiausių dalykų? Svarbiausių man. Kas tada belieka? Tik vieną žinau, daugiau taip nebegaliu. Tik aš stengiuosi, kad viskas būtų gerai. Man atsibodo. Sakau visiems, kad mūsų santykiai puikūs, nežinau kodėl. Galbūt, nes visada sakydavau, kad mūsų meilė kitokia, ji nežeidžia, yra tobula, ir mes visada būsim kartu.. Koks naivumas. Meilė neleidžia matyti tikrovės, žmogus skraido padebesiais, o kai yra nuleidžiamas žemyn, suvokia, kad viskas toli gražu nėra tobula. Atvirkščiai. Visada buvau geras žmogus, bet pastebėjau, kad jam esu ypatingai gera. Nieko keisto ir viskas būtų puiku, jei ir jam taip būtų. Deja. Jam, matyt, esu tokia pati, kaip ir kiti. Skaudu tai rašyti. Skaudu paleist jį, tačiau per daug progų buvo duota pasikeisti. Kas iš tos meilės, jei visą laiką skauda širdį?
Myliu Tave. 

Kai mes atiduodame viską ką tik galime, turime viltį ir patys ką nors gauti.