Lūpų kampučiai nusvyra.. Ir pasipila klausimai:  Nacka, kas tau? Kas atsitiko?. Taip banalu, lyg jiems visiems tai rūpėtu.. Lyg, šie klausymai turėtu kažkokia prasmė. Šiam gyvenime, neturiu draugų, su kuriais galiu pabūt savimi.  Neturiu, žmonių kuriems galėčiau viska išsipasokot, su kuriais galėčiau tiesiog patylėt arba išsiverkt. Turėti gerą draugą, tai ne tas pats, kas turėti žmogų kuris tave supras. Kartais paprastas nepažįstamas žmogus, tave supras daug geriau, nei draugas kuri atrodo pažįsti jau tūkstančiai metų. Kartais ir man nelabai būna įdomų klausyt amžinu tų pačių problėmu iš žmonių. Nes jų problemos yra labai banalios : mane paliko vaikinas, nežinau su kurio būt, ir kt. Tai nėra problemos, tai tiesiog kažkokie laikini nesklandumai.  Ir dar pasakodama kitiems apie savo išgyvenimus, žinau, kad žmonės kam nors viską tikrai išpasakoja viska. Tai kad geriau viską išlaikysiu savyje, nei po to kentėsiu nuo apkalbu. :)