Kai vakare į mano kambario šviesą veržiasi naktiniai drugeliai, aš vis mąstau ką man padaryt kad į šviesą veržtumeis ir tu? Jei tik žinočiau, kad tai įmanoma, mano kambarį amžinai būtu šviesu. Mano kambarys būtu pati šviesiausia vietą pasaulyje, kad tik Tu kas naktį pas mane ateitum.  Aš galiu tau pažadėti, kad niekad pirmą neužmigčiau, kad tik ilgiau galėčiau pasimegauti tavo akių šviesa, tavo balso skambesiu, tavo juokų. Girdi? Aš niekada, niekada daugiau tavęs neskaudinčiau. Kvaila, kad rašydama dažnai užduodu tau klausymu. Nors tu net neskaitai mano nesąmonių, kuriomis aš gyvenu..
..Suprantu. Aš suprantu, kad po tavo saulė tiesiog neliko man vietos..
---
sukūriau šį įrašą, šiandien per Lietuviu kalbos pamoką. Tiesiog jausmu protrūkis atėjo.