Rašydama aš gyvenu savo liūdno gyvenimo prisiminimais. Daug kas išdilo, daug ką prisimenu intensyviai galvodama. Tada tai buvo svarbu. Tai buvo sunku. Dabar - tai aš. Žmonės, susiję su praeitimi, su, bet kokiu atveju, mano gyvenimu, su tuo, kas skraido minčių burbule virš galvos, seniai pamiršti, seniai dingę, seniai pasikeitę. Pakito mano požiūris į jų elgesį, aš juos užgavau žodžių ir veiksmų tyla, jie mane pamiršo, o dabar mini mano vardą lygiai taip kaip aš - naktimis ir tik kartais. Man jie tapo juokingais ir apgailėtinais geltonsnapiais. Panirusi gyventi po vandeningu šydu, kurį pati sukūriau, nieko nebežinau. Nežinau, ar norėčiau grįžti į visišką beprotybę. Grįžti pas juos. 

Man užgniaužia kvapą. Jaučiuosi pakilusi iš pelenų, dabar aš jaučiuosi gyva iš naujo. Su manimi galėjo atsitikti daug dalykų, bet sėdžiu ir mintyse iš viso to juokiuosi. Juokiuosi dėl to, jog vos nemiriau. Jog mirdavau kasnakt. Jog išbandžiau daug, kad tai įvyktų. Man nepavyko. Pavyko tik pabusti. Vakar pirmą kartą aš pasijaučiau jau nebe geltonsnape. Aš nusišypsojau sau. Ir net ne veidrodžiui. Aš esu gyva šią dieną.