Ir kai Ji laikė telefoną rankoje ir perskaitė pranešimą, kai suprato, kaip stipriai jai ateityje skaudės ir, kad vienas iš jų tikrai nebus amžinai šalia jos.. kad JIS nebus jos, ir tai aišku kaip šis mėlynas dangus..
Aš supratau supratau-, mąstė ji,- Kad kai plyšta širdis, kai džiaugiesi ir verki, kai supranti, kad sūrios ašaros teka tavo sukaitusiais skruostais, o veidą puošia idiotiška šypsena, aš suprantu, kad mylėti abu žmones yra kančia, kuri lygi jo kančiai.
O dar vėliau pamąstė, bet kai buvo per nelyg vėlu, kad jis nėra kažkoks šunelis, kaip mano JIS, kurio jai reikia tik akimirkom, ne. Jai jo reikia visada. Dvidešimt keturias valandas į parą, taip pat kaip ir kito. Bet tai nerealu, tai absurdiška, kvailele, niekas taip nesiaukos, niekas neaukos tau savo gyvenimo.
Kale, tu supratai? - paklausė ji savęs.