Visa savo gyvenima gyvenau pagal viena taisyklė : jei kažko nori privalai pasiekti. Bet nee.. Taip aš noriu, beprotiškai noriu to jausmo iki galo, kai dėl vieno žmogaus pasineriau galvą į bedugnė. Kai net nežinodama ar būsiu jam reikalinga, sugrioviau viska. Viska paleidau vėjais. Tačiau kasdien po truputi jau pradedu gailetis. Jus neisivaizduojat, kaip užknisa "Prašyk pirma, prieik pirma", po galais aš galiu ir rožių puokšte jam pirma nupirkt. Tik koks tada tas vaikinas? Stiprei susimaščiau.. Gal nebuvo, tas ant tiek verta. Eilini kart sukuriau iliuziju sieną į kure stipriai trenkiausi. Bet atvyrai, net neskauda. Jaučiuosi laisva. Laisva tokia, kokia senei norėjau būti. Tai, kad pasakysiu viena mieli skaitytojai, niekada neimkit pavyzdžio iš tokiu kaip aš :) Bučkis.