Nes dabar man kaip niekad reikia kažko šilto, kažko artimo. Kaip niekad man reikia nuoširdumo, suvirpinančio kiekvieną sielos lopinėlį. Man reikia gėrio, reikia nesuvaidintų jausmų, reikia kažko tikro. Tikros draugystės, tikros meilės. Man reikia apkabinimo, nesuvaidintos šypsenos, paprasčiausiai šiandien man kaip niekad reikia palaikymo, nuoširdaus, iš širdies į širdį besibeldžiančio. 

Man reikia to, kaip tu iš proto vedančiu žvilgsniu stebėdavai kiekvieną mano blakstienų virpesį. To, kai kiekvienu savo prisilietimu, šiurpuliukus po kūną paleisdavai. To, kaip kiekvieną minutę mano širdį priversdavai plakti greičiau.To, kaip tu paprasčiausiai sėdėdavai ir žiūrėdavai į mane.Tuo giliu, taip mylimu, tokiu artimu žvilgsniu. Man šiuo metu velniškai reikia tavęs, jokio kito. Man reikia to, kuris mane gali nuraminti tiesiog savo buvimu šalia.

O būna dienų, kai pravirksta stipriausios..Ir tai nereiškia, kad jos tapo silpnomis.Tiesiog jos per ilgai buvo stiprios. Jas gyvenimas išmokė nerodyti savo jausmų, bet juk niekas susikaupusių nepasiima..