Visi įveikei iki tavęs - niekas. Tokiu jausmu, per tokį trumpa laiką, aš dar niekam nejaučiau. Nors prasidėjo viskas juokingai ir gan neįtvirtinančiai. Bijojau santykiu, bijojau, kad Tu meluoji. Gal tiksliau bijojau, jog jei aš prie tavęs prisirišiu, tu dingsi, kaip tai darydavo kiti. Bijojau lyk įskaudinta. Ir net galvodavau kodėl tu išvis su manim būni, pirmos mintys buvo, dėl malonumo, kitos - tiesiog todėl, kad girtas. Juk pats puikiausiai tikriausiai atsimini mūsų pirmuosius vakarus, kokie jie buvo juokingi ir nieko nežadantis. Ir net tikriausiai aš pati nepastebėjau, kaip prisirišau prie tavęs. Keli nuostabus vakarai mane priverte tikėti, kad viskas yra ne taip, kaip apie tai galvoju aš. Tikriausiai iki tavęs, aš nebetikėjau, kad mano gyvenime atsiras žmogus, kuris padės užmiršti slegiančia praeiti, padės atsigauti ir pagaliau ištrauks mane iš mano depresijos liūno. Bet tai įvyko, kai aš mažiausiai to tikėjausi, mano gyvenime atsiradai Tu, tu privertei į gyvenimą pažiūrėt kitomis akimis. Tu tas prie kurio prigludus, pamirštu viska, kurio žvilgsnis verčia mane tikėt, jog Tu nedingsi, jog busi šalia. Būtent Tu privertei mane vėl šypsotis, šypsotis natūraliai, nuoširdžiai ir tik būtent dėl tavęs aš matau prasmė kiekvienoj dienoj. Ir atrodo jog nieko ypatingo nedarai, bet vien tavo buvimas šalia, verčia mane keistis, verčia mane iš naujo tikėti laimingomis pabaigomis. Tavyje mane džiugina tai, jog tu tiesiog esi, nereikalaudamas nieko mainais. Net neklausdamas apie mano jausmus tau, nors tikriausiai tu norėtum žinot, ką jaučiu, bet kol pati nesuprasiu, negalėsiu tau to pasakyt. Meilė? Gal but. Tačiau, tai ką jaučiu aš negaliu apibūdint, nes man tai taip nauja ir dar ne kart nepatirta. Kaip be butu, aš laiminga su tavimi, tebūnie tie jausmai nėra man pražystami, tačiau aš šiandien pasiruošus rėkt, kad tave myliu. :*
Ne tu esi mano gyvenime, o mano gyvenimas yra tavyje. :*