Ir ateina toks metas, kai supranti, kad tiesiog nebegali žiūrėt atgalir ieškoti priežasčių likti. Likti ten, kur buvo gera, šilta ir jauku ir kartu tai suteikė tiek skausmo. O gal aš per daug ėmiau tai į galvą? Na dabar tai nebėra svarbu, nes laikas eiti pirmyn ir nesilaikyt už likusių siūlų. Skaudu ir spaudžia širdį, nes dar nepamiršau,  bet gyvenimas eina pirmyn ir negaliu švaistyt savo jaunystės prisiminimams, kurie nebe sugrįš. Aš stipri, turiu tikrų draugų ir galiu eiti pirmyn, dabar dar pasilaikydama, bet ateis toks laikas, kai man nereikės turėklų ar rankos. Aš eisiu viena, bet ne vieniša , pakelta galva ir žiūrėsiu tik pirmyn. Jei tiki.. viskas bus gerai.