Šaltas akių žvilgsnis paskęsta beribėje erdvėje. Niekas nebeskaudina, niekas neberūpi. Ir tik trapus jaukumas, sukurtas iš mažų svajonių trupinėlių, neleidžia nusvirti lūpų kampučiams. Po truputį šypsausi, nes liūdėti jau nebemoku. Nebemoku kentėti, o gal tik apsimetu. Kad nieko nėra. Nieko ir nebuvo. Atverčiu naują gyvenimo puslapį. Šį kartą kitaip. Tyliai ir paslapčia.